Vaistininko užrašai

Labai dažnas klausimas, iškylantis žmonėms, yra apie kompensuojamųjų vaistų tvarką. 

Didelė dalis žmonių per daug nesigilina į šiuos reikalus ir jiems nesvarbu, kiek reikės primokėti už vieną ar kitą vaistą. Tačiau yra ir tokių, kurie labai domisi šiomis vingrybėmis. Šiai grupei labiau priskirčiau vyresnio amžiaus žmones, o iš jų – dar išskirčiau tuos, kuriems svarbu ne tiek kaina, kiek pats principas, kad apskritai reikia mokėti, nors valstybės kompensacija yra 100%. 

Dažnam iš jų dar gydytojo kabinete būna pasakyta, kad jiems kompensuojama 100% ir priemokos visiškai nebus. 

Nežinau, kodėl kartais gydytojai taip pasako. Ar kad nežino (nes valstybinės priemokos tikrai dažnai keičiasi), ar pacientas sunkiai supranta tokius dalykus ir gydytojas neturi laiko ir noro aiškinimams, ar galvoja, kad jei 100%, tai, logiškai mąstant, ir priemokos neturi būti, ar dar dėl kokių nors priežasčių. Geriausiai, jei nieko nesakytų. O jei ligonis klausia, tai pasakytų, kad priemokos dažnai keičiasi ir tiksliai nežino. Nes kai ligoniai jau ateina pas mus į vaistines, mes daug ko išgirstame. Kai tau ištiesia vaistų knygutę ir iš karto įsakmiu tonu pareiškia:

„Man gydytojas sakė, kad vaistus gausiu nemokamai”

Tuomet jau žinai, kad kvepia nemažu skandalu, jei bus nors menkiausia priemoka. Tada skubi suvedinėti tą receptą ir kuo greičiau įsitikinti, kokia visgi ta priemoka.

Lengviau atsipūsti, jei ekrane matai 00,00. Bet taip būna nedažnai. Žinoma, pirkėjas visada gali pasirinkti pigiausią variantą (būna ir nemokamų). Bet dažnai jis pigiausio nenori. Jis nori populiariausio, originalaus. Tada sakai priemokos sumą. Tada tau atsako, kad turi būti nemokamas. Tada tu sakai, kad nemokamas tik sūris pelėkautuose (juokauju, nes jei taip pasakyčiau, tai nežinau, kaip baigtųsi).

Iš tikrųjų, tada sakau, kad šio vaisto nemokamo nėra net prie 100% kompensacijos. Tada pacientas apsiramina, nes jam kompensuoja tik 80% , tai tikėtina, kad jam teks šiek tiek (arba ir ne šiek tiek) sumokėti. Bet jis nurimsta todėl, kad turės sumokėti net ir tas, kuriam tikrai TURI BŪTI nemokama. Ir kaip viskas pakryps, dažnai priklauso nuo pirkėjo nuotaikos. 

Beje, dažnai vaistas tampa nemokamu arba pigesniu su vaistinės papildomai suteikta nuolaida. Tada būna smagu ir pirkėjams, ir mums.

Vieni supranta, kad tokia Sveikatos sistema Lietuvoje ir nieko tu nepakeisi, kiti galvoja, kad mes vaistinėje kažką nelabai sąžiningai padarėme, dar kiti – kad kaltas gydytojas, nes ne tuos vaistus išrašė (nes kaimynė gavo nemokamai), kiti grasina skundais, televizija, net kalėjimu. Bet mes per daugelį metų jau prie visko pripratę – ir prie kalėjimo, ir prie keiksmažodžių, ir prie prakeiksmų. 

Visi mes, kurie dirbame su žmonėmis, esame užsiauginę storą odą, todėl dažnai net negirdime tų piktų replikų.

Norėtųsi, kad ta pati Sveikatos ministerija daugiau šviestų žmones šiais klausimais, padėtų susigaudyti tose priemokose, o ne šauktų per visas informavimo priemones, kad Lietuvoje vaistai atpigo, kad daugeliui ligų gydyti vaistų priemokų visai nebeliko, o kitiems labai sumažintos priemokos.

Beje, dar vadovaujant V. Andriukaičiui, buvo žadėta, kad insulinui priemokų tikrai nebeliks, o jos vis dar yra (ne visiems, bet kai kuriems yra, ir nemažos). Praeitų metų išvakarėse labai smarkiai pabrango inhaliaciniai vaistai bronchinės astmos gydymui. Tai atsitiko ne dėl ministerijos kaltės. Tiesiog gamintojas sumažino savo nuolaidas vaistinėms. Ir tas skirtumas krinta ant ligonio pečių. Bet vaistinė – paskutinis taškas, todėl ir aiškintis tenka mums.

Matematika yra labai paprasta.

Jei mažmeninė vaisto kaina yra 10€, o bazinė kaina (kurią valstybė įstengia padengti) – 8€, vadinasi žmogus su 100% kompensacija (lyg ir nemokamu receptu) turės primokėti 2€. O tam, kurio vaisto kompensacija yra 80% – teks primokėti jau 3,60€. 

Va jums ir nemokami vaistai.