Vaistininko užrašai

Rūpindamiesi savo sveikata arba tuomet, kai jau ta sveikata pradeda irti, keliaujame pas specialistus, kurie dažniausiai mus nukreipia į procedūrų kabinetą, nesvarbu, kur jis būtų – ar poliklinikoje, ar specializuotoje gydymo įstaigoje. Visų įmantrybių žinoti mums nebūtina, nes tuo pasirūpina specialistai, bet bendrą supratimą, kokie tie tyrimai būna ir dėl ko jie atliekami, turėti verta 🙂

Prieš tyrimą

Prieš atliekant tam tikrus tyrimus, pravartu žinoti keletą dalykų. Galbūt, ne visi žino, kad laboratoriniai tyrimai būna tiksliausi, kai tiriamoji medžiaga imama vienodomis sąlygomis: 

• Tuo pačiu paros metu – geriausia ryte, nes kai kurių rodiklių dydis skirtingu paros metu nevienodas;
• 8-12 val. nevalgius, nes maistas daro įtaką kai kuriems rodikliams;
• Esant ramybės būsenos, nes fizinis ir emocinis krūvis (stresas) gali paveikti kai  kuriuos rodiklius;
• Prieš tyrimus nerekomenduojama rūkyti, vartoti alkoholio, kaitintis saulėje;
• Tyrimus atlikti vienodoje patogioje padėtyje, nes kai kurie rodikliai skiriasi sėdint ir stovit;
• Pageidautina nevartoti vaistų, veikiančių tiriamus komponentus (pvz., geležies preparatų – 2 savaites prieš tiriant geležies apykaitos rodiklius; gliukozės apykaitą veikiančių vaistų – 3 dienas prieš atliekant gliukozės toleravimo mėginį);
• Kol nepaimtas ėminys, pacientui nerekomenduojama atlikti kitų diagnostinių bei fizioterapinių procedūrų (rentgenologinio, veloergometrinio tyrimo, funkcinių kvėpavimo mėginių;
• Planiniam laboratoriniam tyrimui paprastai medžiaga imama 7-9 val. ryte, pacientui gulint ar sėdint; kartotinai imant kraujo, tiriamojo asmens kūno padėtis turi būti ta pati.

Laboratorinių tyrimų rūšys

Biocheminiai – tai daugybė rodiklių, kurie nustatomi biocheminiais, imunocheminiais ir kitais metodais, dažniausiai iš kraujo skystosios dalies (serumo ar plazmos). Jie suteikia žinių apie įvairių medžiagų koncentraciją; 

Hematologiniai – tai rodikliai, suteikiantys žinių apie kraujo ląsteles;

Šlapimo tyrimai – tai daugybė rodiklių, nustatomų biocheminiais ir citologiniais metodais iš šlapimo skystosios dalies ir ląstelių;

Imunologiniai, serologiniai – tai rodikliai, naudojami imuninei sistemai vertinti;

Mikrobiologiniai – tai mikroorganizmų, sukeliančių ligas, identifikavimas ir jų atsparumo vaistams nustatymas; 

Citologiniai – tai organizmo ląstelių tyrimai, kurie padeda nustatyti, ar ląstelė nėra piktybinė;

Histologiniai – patologiniai – tai audinių gabalėlių, gautų biopsijos būdu, tyrimai, atliekami mikroskopu;

Genetiniai – tai specialūs molekuliniai genetiniai tyrimai, atliekami įtariant paveldimas ligas, apsigimimus ar vėžines ligas.

Dažnai tuos pačius rodiklius galima nustatyti įvairiais metodais, skiriasi tik jų tikslumas, patikimumas ar kaina. Dažniausiai rodikliai yra tarpusavyje susiję ir norint gauti tikslesnę informaciją apie sveikatos būklę, tyrimus reikėtų atlikti kelis kartus (kompleksiškai).

Kaip dažnai?

Dauguma tyrimų yra kartojami tam tikrais laiko intervalais. Tyrimų dažnumas priklauso nuo to, kaip greitai gali atsirasti pastebimų tam tikrų rezultatų pokyčių. Beje, nenormalus tyrimo rezultatas ne visada rodo ligą, o normalus – kad ligos nėra 😮

Kraujo riebalų (lipidų) laboratoriniai tyrimai

Aterosklerozės sukeltos ligos (koronarinė širdies liga, smegenų kraujotakos sutrikimai bei jų komplikacijos – miokardo infarktas, insultas) jau daug metų išlieka pagrindinė vidutinio amžiaus darbingų žmonių mirties priežastis. Svarbiausios priežastys – padidėjusi cholesterolio ir/ar trigliceridų koncentracija kraujyje, taip pat padidėjęs kraujospūdis, rūkymas, nutukimas, cukrinis diabetas bei genetinės priežastys.

Laikui bėgant kraujagyslių sienelėse gali susidaryti cholesterolio sankaupų, kurios formuoja aterosklerotines plokšteles. Šios susiaurina kraujagyslių spindį, trukdo tekėti kraujui. Toks sutrikimas ilgą laiką gali nesukelti jokių skundų ir apie ligą žmogus sužino tik susirgęs miokardo infarktu ar insultu. Todėl svarbu laiku nustatyti, kiek lipidų yra kraujyje. Rekomenduojamų ribų neminėsiu, nes kasmet jos šiek tiek kinta.

Cukrinio diabeto laboratoriniai tyrimai

Pats paprasčiausias  gliukozės kiekio kraujyje ar šlapime nustatymas gali padėti diagnozuoti diabetą. Esant normaliai būklei, gliukozės šlapime neturi būti. Gliukozės koncentraciją kraujyje rekomenduojama tirti iš ryto nevalgius. Gydytojas gali paskirti ir sudėtingesnį – gliukozės toleravimo mėginį. Jo metu gliukozės koncentracija kraujyje matuojama tam tikrais intervalais prieš tai pacientui išgėrus 75 g gliukozės, ištirpintos ~ 300 ml vandens.

Dar vienas tyrimas, nusakantis cukrinio diabeto sunkumą – mikroalbumino nustatymas šlapime.

Hematologinis tyrimas

Šis tyrimas leidžia įvertinti kraujo ląsteles: baltuosius kraujo kūnelius – leukocitus, raudonuosius – eritrocitus ir krešėjimo ląsteles – trombocitus. 

Leukocitai, arba baltieji kraujo kūneliai yra kelių rūšių: limfocitai (atsakingi už organizmo imunitetą ir kovą su virusais), monocitai (atsakingi už svetimkūnių pašalinimą), neutrofilai (atsakingi už kovą su bakterijomis), eozinofilai ir bazofilai (atsakingi už alerginių reakcijų atsiradimą ir reguliavimą).

Eritrocitai, arba raudonieji kraujo kūneliai, aprūpina organizmo audinius deguonimi ir pašalina anglies dvideginį. Tai gausiausia kraujo ląstelių grupė. Jų skaičius padidėja netekus skysčių, esant įtemptam gyvenimo būdui. Sumažėjęs eritrocitų skaičius būdingas mažakraujystei, kurios priežasčių gali būti labai daug.

Dar vienas su eritrocitų pokyčiais susijęs tyrimas – eritrocitų nusėdimo greičio tyrimas, kuris padeda nustatyti uždegimo ar kitokio proceso aktyvumą organizme.

Trombocitai, arba krešėjimo ląstelės, palaiko kraują skystą, o pažeidus kraujagysles padeda susidaryti krešuliui ir sustabdo kraujavimą. Sumažėjęs trombocitų skaičius pirmiausia rodo galimą nukraujavimą, taip pat jis būdingas esant  vitamino B12 ar folio rūgšties stokai, vėžiui, apsinuodijus medikamentais.

Krešėjimo sistemos laboratoriniai tyrimai

Krešėjimo sistemos tyrimai skiriami norint įsitikinti, ar šios sistemos aktyvumas ne per mažas – tada yra kraujavimo rizika, arba ne per didelis – trombozės rizika. Šie tyrimai dažniausiai skiriami prieš planinę chirurginę intervenciją arba vertinant krešėjimą slopinančių vaistų (paskirtų po miokardo infarkto ar insulto) poveikį.

Kepenų ligų laboratoriniai tyrimai

Kepenys yra organizmo laboratorija. Jose vyksta daugelio medžiagų sintezė, taip pat nukenksminami medžiagų apykaitos produktai. Kai pažeidžiamos kepenų ląstelės (pvz., patekus virusui), iš suirusių kepenų ląstelių fermentai patenka į kraują. Jei užkemšami tulžies latakai (pvz., sergant tulžies pūslės akmenlige), tada kraujyje padidėja kitų fermentų aktyvumas. Pažeidus kepenų ląsteles ar tulžies latakus, į kraują taip pat patenka tulžies pigmentas bilirubinas, kuris geltonai nudažo gleivines ir odą – pasireiškia gelta. Norint nustatyti geltos priežastį, būtina tirti minėtus fermentus, taip pat atlikti daug kitų tyrimų.

Inkstų ligų laboratoriniai tyrimai

Pats tiksliausias inkstų ligų tyrimas – jų gabalėlio ištyrimas mikroskopu. Tačiau jis skiriamas tuo atveju, kai ligonio sveikatai gresia didesnis pavojus dėl ligos, nei sukeltas pačios inksto gabalėlio paėmimo procedūros.

Inkstų ligos dažniausiai diagnozuojamos nustačius šlapimo fizines savybes bei atlikus jo biocheminį ir citologinį tyrimus. Normalus šlapimas turi būti skaidrus, šiaudo geltonumo spalvos. Šlapimo spalvai įtakos turi maistas, pvz., suvalgius burokėlių, jis tampa rausvas. Tačiau tokia raudonai ruda spalva šlapimą gali nudažyti ir tulžies pigmentai, o tai jau būdinga kepenų ląstelių ar tulžies latakų pažeidimui.

Šlapimo reakcija (pH) normaliai šiek tiek rūgšti – apie 6, bet gali keistis pakitus mitybai.

Sveikų asmenų šlapime baltymo nėra – jo inkstai nepraleidžia. O kai pažeista inkstų funkcija, baltymas gali pradėti skirtis su šlapimu.

Gliukozės šlapime neturi būti. Jei jos randama, vadinasi, kraujyje jos koncentracija tokia didelė, kad inkstai nesugeba jos visos sulaikyti.

Mikroskopu šlapime ieškoma eritrocitų – normaliai jie būna pavieniai, didelis jų skaičius rodo kraujavimą šlapimo takuose ir reiškia rimtą patologiją. 

Leukocitų šlapime randama esant šlapimo takų infekcijai. Šlapime gali būti randami įvairūs kristalai. Tai gali būti susiję  su mityba, tačiau jų buvimas taip pat leidžia įtarti mineralų apykaitos sutrikimus ir nustatyti tikėtiną inkstų akmenligės priežastį.

Vėžio laboratorinės diagnostikos tyrimai

Piktybinė ląstelė gamina medžiagas, vadinamas navikų žymenimis. Juos galima išmatuoti organizmo skysčiuose bei audiniuose ir taip nustatyti piktybinį procesą, įvertinti ligos prognozę. Navikų žymenų gali būti randama ląstelių citoplazmoje ar branduolyje. Vienas iš geriausiai ištirtų ir žinomų navikų žymenų yra prostatai specifiškas antigenas, kurio padaugėja susirgus piktybinėmis ir gėrybinėmis prostatos ligomis. Svarbu žinoti, kad vien šio antigeno koncentracijos kraujyje padidėjimo nustatyti nepakanka, norint patikimai diagnozuoti prostatos vėžį. Papildomai yra tiriama ultragarsu, skaitmeniniu būdu ir tik tada imamas prostatos gabalėlis mikroskopiniam tyrimui (biopsijai).

Moterų gimdos kaklelio vėžio diagnostikai taikomi kiti metodai: PAP tyrimas ir žmogaus papilomos viruso nustatymas. PAP tyrimas – tai citologinis gimdos kaklelio nuograndų tyrimas dažant specialiu dažymo metodu ir paskui tiriant mikroskopu. Tokio tyrimo tikslas – nustatyti, ar gimdos kaklelio ląstelės nesupiktybėjo.

Uždegimo žymenų tyrimai

Svarbiausi jų yra C reaktyvusis baltymas (CRB) bei jau minėti eritrocitų nusėdimo greitis (ENG) ir leukocitų skaičius. C reaktyvusis baltymas – tai ūmios uždegimo fazės baltymas. Jo daugėja sergant bakterijų sukeltomis ligomis, uždegimu dėl audinių pažeidimo. Bakterinės infekcijos metu CRB gali padidėti šimtus kartų, todėl jo nustatymas leidžia ne tik diagnozuoti ligą, bet ir vertinti skiriamo gydymo veiksmingumą. Virusinės infekcijos atveju šie žymenys nėra labai informatyvūs, jų pakitimai būdingesni bakterijų sukeltai infekcijai.

Serologiniai tyrimai

Žmogaus kraujo serume cirkuliuoja antikūnai, kuriuos žmogaus imuninė sistema pagamina kaip atsaką į infekciją. Antikūnai dažniausiai tiriami diagnozuojant daugumą virusinių infekcijų (hepatito virusų, ŽIV, toksoplazmozę, erkinį encefalitą, Laimo ligą).

Mikrobiologinis pasėlis

Mikroorganizmai, sukeliantys infekciją, gali būti įvairūs – virusai, bakterijos, grybeliai, pirmuonys. Jie sukelia įvairias ligas, kurios gydomos skirtingais vaistais. Norint tinkamai gydyti, reikia žinoti ligos sukėlėją. Ieškant infekcijos sukėlėjo dažniausiai atliekamas mikrobiologinis pasėlis. Šiame pasėlyje galima išauginti tik bakterijas ir mikroskopinius grybelius. Virusai ir pirmuonys bei kai kurios ląstelių viduje tarpstančios bakterijos terpėse neauga ir jiems aptikti turi būti taikomi kiti metodai.

Pagrindiniai mikrobiologinio pasėlio tikslai yra išauginti ligos sukėlėją ir nustatyti jo jautrumą antibiotikams. Tada galima parinkti tinkamus vaistus gydymui. Netinkamai paskirti antibiotikai skatina bakterijų atsparumą ir plitimą, todėl ateityje bakterijos gali tapti daug atsparesnės (jeigu jau netapo 😒) ir bus sunkiau jas išnaikinti.

Mikrobiologiniam pasėliui medžiagą būtina imti prieš pradedant gydymą antibiotikais. Šiame pasėlyje išskirtos patogeninės bakterijos bei grybeliai identifikuojami, įvertinamas augimo gausumas bei nustatomas jų jautrumas antimikrobiniams preparatams. Pasėlio auginimas trunka vidutiniškai 2-3 dienas.

Tiek šiandien apie pagrindinius ir gana svarbius tyrimus.

– Daktare, ką reiškia raidės “VŽ” mano ligos lapelyje?

– Velnias žino,- atsakė gydytojas 🙃