Laisvalaikiui 
0Apie tikrąją dviejų žmonių laimę
Jie buvo dviese – Jis ir Ji. Jie kažkada susitiko ir dabar gyvena kartu. Kartais jų bendras gyvenimas būna linksmas, o kartais rūstokas, bet tai dviejų laimingų žmonių gyvenimas.
Jie buvo laimingi, nes būti dviese yra kur kas geriau, nei būti vienam.
Jis nešiojo Ją ant rankų, naktimis įžiebdavo dangaus žvaigždes, pastatė namą, kad Ji turėtų kur gyventi. Ir visi kalbėjo:
– Kaip jo nemylėsi, juk jis idealus! Su tokiu lengva būti laimingai!
Jie šypsodamiesi klausėsi visų ir niekam nesakė, kad Jį idealų padarė Ji. Jis negalėjo būti kitoks, nes šalia Jo buvo Ji. Tai buvo maža jų paslaptis.
Ji laukė Jo, pasitikdavo ir išlydėdavo Jį, šildydavo jų namus, kad Jam būtų ten šilta ir jauku. Ir visi kalbėjo:
– Kurgi ne! Kaip jos nenešiosi ant rankų, jei ji sutverta šeimai. Nenuostabu, kad jis toks laimingas!
O jie tik juokėsi ir niekam nesakė, kad Ji sutverta šeimai tik su Juo ir tik Jam gali būti gera Jos namuose. Tai buvo maža jų paslaptis.
Jis ėjo, klupo, krito, buvo nusivylęs ir pavargęs. Ir visi kalbėjo:
– Kam jis jai reikalingas? Jis toks sumuštas ir pavargęs, o juk aplinkui tiek daug stiprių ir pasitikinčių savimi.
Tačiau niekas nežinojo, kad nėra pasaulyje už Jį stipresnio, nes jie buvo kartu, vadinasi, buvo stipriausi iš visų. Tai buvo Jos paslaptis.
Ir Ji tvarstė Jo žaizdas, nemiegojo naktimis, liūdėjo ir verkė. Ir visi kalbėjo:
– Ką jis atrado joje, juk jos veide tiek daug raukšlių, pajuodę paakiai? Juk jis gali pasirinkti jauną ir gražią!
Tačiau niekas nežinojo, kad Ji buvo gražiausia pasaulyje. Ar gali kas nors grožiu prilygti tai, kurią myli? Bet tai buvo Jo paslaptis.
Jie kartu gyveno, mylėjo ir buvo laimingi. O visi stebėjosi:
– Kaip per tokį ilgą laiką galima neįgristi vienas kitam? Nejaugi nesinori kažko naujo?
Jie nieko į tai neatsakė. Mat jiedu buvo Dviese, o visų kitų buvo daug ir jie gyveno po vieną, nes kitaip nebūtų niekada to klausę. Tai buvo jų paslaptis, tai, ko paaiškinti neįmanoma 🙂