Vaistininko užrašai

Prasideda naujas metų ketvirtis, o su juo ir tam tikros naujovės vaistinėse. Mes prie naujovių prisitaikome gana greitai, nes kitos išeities neturime. Kur kas sunkiau naujienas priima mūsų klientai. Kol kas dar anksti kalbėti, kaip pavyks įgyvendinti paskutinį ministro sumanymą – nuo liepos 1 d. vyresniems nei 75 metų amžiaus senjorams, gaunantiems mažas pajamas ar turintiems negalią, kompensuojamuosius vaistus  išduoti nemokamai, nebetaikant priemokų. Sąmyšio, be abejo, išvengti nepavyks, nes jau dabar matosi, kad pasiruošta nepakankamai. Liūdniausia yra dėl to, kad valdžia be perstojo garsiai  giriasi būsimais žygdarbiais, tačiau teisintis, kad tų gerų ketinimų įvykdyti nepavyksta, reikės vaistinių darbuotojams. Ne kiekvienas pirkėjas supras, kodėl vaistinė negali išduoti vaistų nemokamai, nors jis girdėjo arba jam buvo pasakyta, kad nuo šiol kompensuojamieji vaistai nieko jam nekainuos. Ne ligonio problema, kad e-sveikatos sistema nėra tinkamai pasiruošusi atpažinti jo statusą. Na, bet palaukime savaitę kitą ir tuomet darysime išvadas 🙂 O dabar, belaukiant didžiųjų išbandymų, siūlau pasikrauti geros nuotaikos dozę iš gyvenimiškos situacijos, kuri, nors ir išgalvota, bet gali būti labai reali 😊

Gražu akiai ir miela ausiai pavyzdinėje šeimoje, kurioje ir mamai, ir tėčiui nieko nėra svarbesnio, kaip auklėti vaikus. Ir vienas, ir kitas puikiai supranta, kad auklėti reikia ne sausais įkyriais pamokslais, o gyvais pavyzdžiais. Abu gerai žino, kad jųdviejų auklėjimo metodai neturi kirstis, o tarsi du upeliai susilieti į vieną upę ir darniai čiurlenti bendra vaga. Ne iš karto šią santarvę pasiekė ir jie – praeity visko būta. Užtat dabar! Dabar, kaip ir minėta, jų šeimoje gražu akiai ir miela ausiai.

Auklėti jie pradeda nuo labo ryto.

– Sūnau, tu ir vėl patingėjai daryti rytinę mankštą, – ramiu balsu sako mama. –  Nejaugi ir tu nori pavirsti į žąsiną išdribusiu pilvu? – Ji taktiškai nusuka žvilgsnį nuo fotelio, ant kurio sėdi vyras.

– Dukra, – prabyla tėvas, – nekimšk pusryčiams pyrago! Paimk juodos duonos riekutę, nes kai išvirsi į tešlos kalną, jau bus vėlu. – Jis iš visų jėgų stengiasi akimis nekliudyti žmonos figūros.

– Mano berniuk, – dar tyliau ir ramiau sako mama sūnui. – Aš ir vėl radau tavo kišenėje cigaretę. Nejau ir tu krenkšėsi kiekviename žingsnyje kaip senas kranklys, nejau švirkši seiles pro rudus dantis ir žmona gėdysis su tavim išeiti į…

Auklėjimą sutrukdo šaižus telefono skambutis.

– Įsidėmėk, dukryte, – žmonai padėjus ragelį, prašneka tėvas, – kad nieko nėra atgrasesnio už ilgą moters liežuvį. Tai gyvas pragaras namams. 

– Nepradink vakarais, – sustabdo sūnų ant slenksčio mama. – Zyliosi, zyliosi. O paskui tik pelai byrės.

– Pasižiūrėk į save, – stumteli dukrą tėvas prie veidrodžio. – Argi namie nereikia atrodyti dailiai ir tvarkingai? Nejaugi ir tu, vos nutvėrusi vyrą, pavirsi į surūgusią kūtvėlą?

– Vaike, vaike, – kraipo galvą mama, – kaimynė vėl skundėsi, kad prikūlei jos sūnų. Žinau, tai prakeiktas tavo tėvo giminės kraujas. Bet imk save į nagą, imk sūneli, nes ne vienas toje giminėje baigė nekaip…

– Nesikrimsk, dukryt, – guodžia tėvas, – kad tavo galvelė mokslams sunki. Tai tavo motinos genas. Visa jos giminė – beraščiai ir šundaktariai!

Vakarop tėvai vos kruta – auklėjimas nuo labo ryto kainuoja nemažai sveikatos. Jiedu patraukia į miegamąjį, įsižiebia lempą ir susėda ant plačios lovos. Susėdę bukai žvelgia priešais save, į sieną, ant kurios kabo jųdviejų nuotrauka. Nuotrauka dar iš tų laikų, kai jie nebuvo suradę bendros darnios vagos, ir todėl badyte bado akis.

– Kad pasisekė tau, tai pasisekė, – prabyla vyras, prikimusiu nuo auklėjimo balsu. – Kitas, manim dėtas, seniai būtų išėjęs, kur akys veda! O aš velku savo jungą susiriesdamas…

– Šventa mano kantrybė, – atsiliepia žmona. – Kita seniai tave būtų iš penkto aukšto išmetus. O aš kenčiu dantis sukandus…

Ir abu sunkiai, bet darniai atsidūsta:

– Tik dėl vaikų!