Gru 17, 2015 - Laisvalaikiui    0

Šventėms artėjant

ŠypsenaPradėsiu nuo anekdoto (gal ir ne kartą girdėto).

Kartą sumanė Dievas grįžti į žemę ir įsidarbinti gydytoju. Į kabinetą įvažiuoja pacientas vežimėlyje, negalintis vaikščioti. Dievas nieko neklausia, tik uždeda ligoniui ranką ant kaktos ir sako:

– Kelkis ir eik.

Ligonis išėjo savo kojomis – stebuklas. Koridoriuje kiti ligoniai klausia:

– Kaip naujasis daktaras?

Pasveikęs žmogus atsako:

– Nieko ypatingo – net spaudimo nepamatavo.

Labai panašu į mus, mirtinguosius 😀

Bet dažnai ir tie mirtingieji moka kažkuo nudžiuginti, pralinksminti ar patys džiaugtis mažais stebuklais.

Šiandien rašysiu tik apie linksmus ir gerai nuteikiančius dalykus 🙂

Turiu tokį pagyvenusį klientą, kuris į vaistinę ateina 1-2 kartus per mėnesį. Ir jis visada palieka arbatpinigių (kaip kavinėje ar restorane 😀 ). Ir man niekaip nepavyksta su juo susitarti, kad jis pasiimtų tuos pinigėlius sau. Jei aš jam įmetu į saują, tai jis vis tiek padeda taip, kad pamatau tik vėliau. Neseniai jis vėl apsilankė. Prieš pasakant jam galutinę sumą, aš pasiūliau jam nuskaičiuoti iš nuolaidų kortelės sukauptus pinigus, kad suma būtų lygi. Taip išėjo, kad aš jam atidaviau grąžą tik popieriniais pinigais. Nusijuokiau ir palinkėjau geros dienos. Tai ką sau manote? Jis išėmė iš kišenės 1 eurą ir padėjo man, sakydamas:

„Tvarka turi būti visada”.

Pasirodo, norėjau geriau, o gavosi – kaip visada 😀

Kartą atėjo čigonė. Negaliu jos vadinti gražiau, nes ji  buvo tokia, kaip iš vaikystės prisiminimų, kurias matydavau pakampiuose užkabinėjančias praeivius ir siūlančias išburti, tuo pat metu traukiančias pinigines iš kišenių ar rankinių. Jomis mamos mus gąsdindavo, kad jei neklausysime, tai atiduos čigonams. Be to ir filmą vaikystėj mačiau – „Taboras žengia į dangų”. Jame taip pat girdisi žodis – čigonas, o ne romas. Taip kad mano sąžinė švari. Taigi, įėjo tokia senoka, su margom skarom ir ilgais sijonais apsitaisiusi ir paprašė vaistų. Kada juos nusipirko, pasilenkė prie manęs ir sako:

„Nenorėtum, kad paburčiau?”

Prisipažinsiu, jei gyvenime ko nors bijau, tai čigonų. Man atrodo, kad jie kažkaip moka „apžavėti” ar „apkerėti” žmogų. Todėl mano reakcija būna labai staigi ir priešiška. Aš nepalieku vilties ir laiko jiems veikti. Ir šį kartą labai staigiai atsitraukiau per 3 metrus nuo jos ir pakeltu tonu pasakiau, kad nedelsiant paliktų vaistinę. Ji dar kartą pasiūlė savo paslaugas, o aš dar kartą jos paprašiau palikti vaistinę. Ji pasuko link išėjimo, atsigręžė ir tarė:

„Protingas tu žmogus esi, sėkmės tau!”

Negalėjau patikėti savo ausim! Geriausiai, ko galėjau tikėtis iš jos, tai prakeikimo, nes taip irgi pasitaiko.

Juokas suima, prisiminus, kai manęs vienas žmogelis paprašė parduoti „miesto forto„. Kadangi per TV ėjo įkyri reklama apie Mezym Forte, kažkodėl net nesuabejojau, ko jam reikia. Tik šalia esantys žmonės stebėjo, ką jam čia paduosiu. O kai pamatė, pradėjo visi juoktis 😀

Kita pirkėja guodėsi, kad pasidarė labai tuščia namie, kai užaugę vaikai paliko juos. Sako:

„Gyvenimas staiga perėjo į kitą lygį. Tokį, kai vaikai išeina iš namų ir lieki su žmogumi, kuris kadaise priversdavo smarkiau plakti širdį, o dabar tau pakyla kraujospūdis, kai jis prekybos centre pamiršta nupirkti duonos.

Bet juk geriau, kad tas žmogus iš viso yra šalia!

Ir geriau, kai pats esi namuose, savo namuose. Ne kokiuose sustiprinto režimo slaugos namuose, kuriuose augalotos dvidešimtmetės slaugytojos, įsivaizduojančios, kad niekada nepasens, kalbėtųsi su jumis kaip su vaiku ir manytų, kad nusikalbate, jei bandytumėte joms įrodinėti, jog kadaise buvote jų amžiaus ir turėjote būrius garbintojų 😀

O ar žinote, kodėl liūtų tramdytojai visada turi rimbą ir kėdę? Nes kėdės reikia, kad atitraukti liūto dėmesį, jei šis pultų. Pamatęs į jį atsuktas keturias kėdės kojas, liūtas stengiasi sutelkti dėmesį į visas keturias iš karto, o kadangi tai nepavyksta, jis sutrinka ir nepuola 😀

Ir jeigu jums šiandien vis tiek liūdna, tai pasinaudokite vienos žymios solistės patarimu.  Nuvažiuokite į onkologijos ligoninę, kur žmonės kabinasi į gyvenimą kiekvieną dieną. O tada prisiminkite savo surūgusią nuotaiką ir tai, kad niekas nedžiugina.

Turite klausimų? Parašykite juos čia!