Vaistininko užrašai

Jeigu pagalvojote, kad skatinsiu alkoholio vartojimą, tai suklydote ?

Noriu tik pasidalinti T. Meko mintimis iš jo naujos knygos „Senoji vaistininkystė”. Šis žmogus yra nuostabus dėstytojas, puikus specialistas ir senosios vaistininkystės žinovas ?

Taigi, radau įdomių dalykų, kurie, manau, sudomins ir kažką iš jūsų.

Ar tikrai vyne yra nugrimzdusi teisybė, nežino niekas, tačiau, kad vynas buvo vaistas, neverta abejoti.

Viduramžių vaistinės rūsiuose stovėjo raudonojo ir baltojo vyno statinės. Dažnai skiriamu vaistu tuomet buvo vaistingųjų augalų užpiltinės vynu. Gydymui buvo vartojamos kelios vyno rūšys ir visos jos turėjo savo vietą vaistinės rūsyje.

XIX a. vynas buvo vartojamas gydomiesiems ir dietiniams tikslams. Į vidų vynas buvo skiriamas po arbatinį ar valgomąjį šaukštą, kas dvi- tris valandas (sergant difteritu ar šiltine). Sergant cholera, kas pusvalandį buvo patariama išgerti šampano. Pati veiksmingiausia priemonė rachitui gydyti – 3x per dieną išgerti po arbatinį šaukštelį Tokajaus vyno. O raudonasis prancūziškas vynas gydė mažakraujystę; pašildytą su cinamonu skirdavo viduriuojant.

Vynas naudotas ir kaip išorinis vaistas. Juo buvo skalaujamos dantenos sergant skorbutu, įtrinama, plaunama, daromos vonios, dedami kompresai. Vynas buvo švirkščiamas (sergant gonorėja) ar daromos inhaliacijos.

Vaistininkas ne tik parduodavo gryną vyną, bet ir gamindavo įvairius vaistus, kurių sudėtyje raibuliavo vynas ? Vyną naudojo gaminant mikstūras, lašus, antpilus.

Gydomajam vynui gaminti nebūtinai reikėjo vynuogių. Anglijoje buvo populiaru apelsinų žieveles užpilti cukraus tirpalu, duodant valią rūgimui. O obuolių vyną naudojo kaip vidurius liuosuojančią ir šlapimą varančią priemonę.

Jaunuoliams vynas buvo skiriamas mažomis dozėmis, atskiestas granatų sultimis, o senoliams – grynas. Čia pat buvo ir įspėjimas, kad žmogui nedera vyno gerti per daug, nes piktnaudžiavimas juo padaro didžiulę žalą, ypač nervams, kurie labai nusilpsta. Nenutylima ir apie gydomąsias vyno savybes: šildo ir gaivina širdį ?, valo plaučius, gerina apetitą ir virškinimą, yra priešnuodis įkandus nuodingam šliužui.

Kaip rašo T. Mekas, neteisūs tie, kurie laiko vaistininkystę nuobodžiu ir labai griežtu mokslu. Tokios vynų rūšių gausybės, kokią galėjai rasti senojoje vaistinėje, pavydėtų ir gerą vardą turinti svaigiųjų gėrimų parduotuvė. Tokią kolekciją saugantis vaistininkas turėjo būti geležinės valios. Tokiu tapti padėdavo vinum ferratum – geležies vynas, suteikdavęs stiprybės ir ištvermės.

Geriant vaistinėje įsigytą vaistą, ramiai galima buvo ištarti: „Į sveikatą!” ?