Kov 3, 2022 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #103

Ukrainos vėliava

Artėjant mėnulio pilnačiai 🌖 ir kaukiant vilkolakiams, prieš išeinant į darbą, dažnai namiškiams pasakau: “Einu į frontą”🧨💣

Na, mūsų darbe tikrai kartais užverda tikras mūšis – tai kažkas susistumdo eilėje, tai apsižodžiuoja tarpusavyje, tai valdžią iškoneveikia (tuo pačiu – ir mus). Žiūrėk, jau ir kokį vagišių nustveri už rankos, tuomet bandai ir vaistinės “turtą”, ir save išgelbėti 🦸🏼‍♂️ O kur dar užklydę narkomanai su savo pretenzijomis, kad insulininių švirkštų neturime 💉 Jeigu netikėtai apsilanko kokia persona non grata iš ofiso, taip pat jauti priešo alsavimą į nugarą. Kaip ir po slapto pirkėjo vizito – gavęs vertinimą iš viršaus sužinai, ar pavyko nugalėti priešą, ar vis dėlto, jis nugalėjo tave ⚔️ Pirmoje fronto linijoje stovėjome ir pandemijos pradžioje, kai visko trūko 😷, todėl nesumeluota ta įprasta frazė Einu į frontą. Iki dabar. Deja, nuo 2022 metų vasario 24 dienos mano frontas staiga tapo pačia gražiausia, nuostabiausia, ramiausia ir taikiausia vieta, todėl aš negaliu jos taip vadinti. Nes į frontą šiandien eina Ukrainos žmonės. Į patį tikriausią frontą, kuris egzistuoja tik karo metu. Karo, kurio mano karta (ir jaunesnė už mane) laimei nematė, negirdėjo ir nejuto. Apie tai mokykloje skaitėme vadovėliuose ir girdėjome mokytojų, tėvų ar senelių pasakojimuose. Tai buvo nutikę seniai ir ne su mumis. Bet istorija bando kartotis. Nesvarbu, kad gyvename XXI amžiuje ir esame toli pažengę visose srityse, gebame bendrauti, keistis informacija, keliauti, palaikyti ryšius visur ir su visais, skrendame į kosmosą, bandome užkariauti Marsą, įveikiame ligas, kurios kažkada buvo neįveikiamos.  Atrodo, reikia tik džiaugtis ir eiti naujų išradimų ir atradimų link. Bet, ne. Kažkam reikia daugiau žemių, kažkam valdžios ar pripažinimo. Kiekvienas laikmetis turėjo savo erodus, visa ko naikintojus. Šis laikmetis – ne išimtis. Belieka tik tikėtis, kad likimas erodams bus negailestingas ir žiaurus, su skaudžiomis netektimis ir  neišgydomu skausmu, kokį jie suteikė Ukrainos žmonėms.

Šiandien daug kas liko antrame plane – ir korona, ir migrantai, ir pabrangusios dujos su elektra. Šiandien visi esame iki kaklo ir daugiau sulindę į internetą – vieni, sekantys kiekvieną smigusią raketą į ukrainiečių širdis, kiti – beieškantys kalio jodido tablečių. Nesiblaškykite, šiandien kalio jodidas tikrai nepadės 👽

Turite klausimų? Parašykite juos čia!