Gru 8, 2016 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #11

Nepamenu, ar kada teko pirkti salotų, kurios kainavo daugiau nei 5 litus už vienetą (o ne kokį nors kilogramą). Dabar, kai jau už viską atsiskaitome eurais, vis rečiau verčiame kainas į praeities valiutą. Ir tie skaičiai dažnai akių per daug nebado, nes jie yra maži. Kol nekonvertuoji… Vaistinėje – panašiai, kaip ir visur kitur. Kažkada pabandžiau prisiminti vaistų nuo peršalimo kainas. Labai populiaru peršalus pirkti miltukus (TheraFlu, Coldrex, Fervex ir kt.) vienetais. Kartais taip atrodo pigiau, kartais galvojama, kad greitai pasveiksiu ir daugiau nebereikės, o kartais kišenėje yra tik „smulkmė“? Todėl perkant kelis miltukus ta kaina ir neatrodo „žudanti“: 60-70 cnt su akcija ir 80-90 cnt be nuolaidų. Padėjai tuos centus ant prekystalio ir jau po valandos kitos pamiršai, kad juos aplamai turėjai. O ir kišenė palengvėjo. Kitą dieną – vėl tas pats. Ir tik tada, kai liga nė nebando trauktis, o tik dar labiau paūmėja, supranti, kiek daug, pasirodo, kainuoja sirgti. Visus miltukus peršalimui gydyti rekomenduojama gerti 4 kartus per dieną ir gydymą tęsti apie 4 dienas. Aritmetiškai tai atrodytų taip: 4×4=16×0.85=13.60€≈46.96 lt. Kada tiek mokėjote senais gerais laikais? O kur dar žolelių arbatos, vitaminas C, lašai į nosį? Susidaro visai solidi suma. Bet nėra ko gręžiotis atgalios. Sakoma: vakar yra istorija, šiandien – šventė, o rytojus – dovana. Tad nueikime į vaistinę ir „pasidarykime“ sau kalėdinę dovaną – nusipirkime vitaminų, nes šiandien jie kainuoja 20€, o rytoj, galbūt, kainuos jau 25€ ? Žinoma, kad juokauju… Jūs taip pat juokitės, nes juokas palengvina stresą, stiprina imuninę sistemą, žemina kraujo spaudimą. Nes besijuokiantis žmogus yra patrauklus ir atrodo jaunesnis. Be to, juokas – natūralus vaistas ir nieko nekainuoja.

O grįžtant prie salotų, tai nesvarbu, kiek jos kainuoja. Svarbu, kad prieš valgant jos būtų švariai nuplautos. O tas plovimas, vėliau – nusausinimas užtrunka ilgiau, nei pačio patiekalo paruošimas (bent jau man). Kai valgau ne namie, o kurioje nors viešoje maitinimo įstaigoje, dažnai užsisakau salotas. O kai jas atneša, patologiškai ieškau jose žemių (ypač vasarą). Nes žalumynų dažnoje kavinėje ar restorane (taip taip, ir restorane) nuplauti nesivargina. Gal vaizdas lėkštėj ir gražesnis su nesutrinta šviežia petražole ar gražgarste, bet kai ant lapų randi žemių – tai neatperka nepriekaištingo aptarnavimo. Tai kaip gi tuos reikalus sprendžia įstaigos, kuriose pietų metu apsilanko ne du ir ne dešimt klientų? Nejaugi kaip aš, sausina kiekvieną salotos lapą atskirai ir plėšo jį į lėkštę? Bet visa tai užtrunka. Visada norėjau tai sužinoti ? O kartais geriau ir nežinoti.

Kartą pas mane svečiavosi pažįstamų dukra, kuriai vasarą teko dirbti Palangoje padavėja. Ji sėdėjo prie stalo ir nieko nevalgė. Kai po kurio laiko pasidomėjau, kodėl, jos atsakymas, tiesą sakant, mane pritrenkė.

Nes jūs neįsivaizduojate, kaip dirbama kavinėse. Jei vienas lankytojas nesuvalgė bulvių ar pomidorų, tai jie būna perdėti į „naujai paruoštą“ porciją. Jei iškrito kepsnys ant grindų, tai jis toks ir keliauja valgytojui į lėkštę. O grindys virtuvėje tikrai nespinduliuoja švara. Todėl aš kol kas negaliu atsigauti nuo tokių potyrių ir svetimose vietose kol kas valgyti negaliu prisiversti

Toks buvo trumpas paaiškinimas. Aišku, tai buvo Palangoje vasarą, kai žmonių masė, ir virtuvėje – sumaištis ir skubėjimas. Be to, tokie nemalonūs įspūdžiai tik iš vieno „taško“, todėl nereikia daryti skubotų išvadų. Bet susimąstyti verta. Nes ne visur kavinių ir restoranų savininkai visą dieną „verda virtuvės pragare“ kartu su samdytais darbuotojais. Todėl nesuvalgytas bulves ir kitus nemėgstamus produktus tiesiog sumaigykite šakute, kad jie nepatektų į kitą lėkštę ?

Taigi, šiandien tik apie salotas ir miltelius nuo peršalimo. Tai smulkmenos, kurios nekeičia mūsų gyvenimo. O be to, viskas visada baigiasi gerai. Jeigu baigėsi blogai, vadinasi, tai dar ne pabaiga ?

Turite klausimų? Parašykite juos čia!