Bir 9, 2022 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #111

Vaistininko dienoraštis

Šiandieną man laisvadienis! Negaliu patikėti, kad kartais pasitaiko ir tokių dienų. Per daug nemąstant nutariu eiti pasižvalgyti, sužinoti, kuo žmonės kvėpuoja, kokios kainos parduotuvėse, kokios nuotaikos ore sklando 🕵️‍♂️ Užeinu į vieną prekybos centrą (ne maisto prekių aukštą). Pirkėjų nėra, tokių kaip aš žioplinėtojų, irgi nesimato – visi normalūs žmonės tokiu metu darbuose sėdi, o ne po parduotuves vaikštinėja. Na, bet norint neiškristi iš gyvenimo ritmo, kartas nuo karto privalai kažkokiu būdu susipažinti su naujovėmis, nepakanka tik kitų klausytis ir portalų naujienomis maitintis.

Užeinu į avalynės parduotuvę. Nei man reikia tų batų, nei ką, bet negi tik į vaistų dėžutes per dienų dienas žiūrėsi 😆 Pardavėja įsmeigusi žvilgsnį į mobilaus telefono ekraną, tyliai kikena. Man ramiai vaikštinėjant po salę, iš už lentynų išnyra kita. Mano žvilgsnis nebyliai pasako, kad pirkti nieko nežadu, todėl jos ramiai lieka prie savo “darbų”. Nespėjus palikti šios parduotuvės, pamatau nešinas batų dėžutėmis dar dvi darbuotojas. Oho, pamanau sau. Ar ne per daug prabangos batų parduotuvei turėti tiek darbuotojų? Na, bet batai – ne vaistai, reikia parinkti batų dydį, spalvą, galbūt, net modelį. O vaistai – pyst plest įkišai ranką į stalčių, pamakalavai, ir greituoju būdu ką nors vis tiek ištraukei 🤭(čia ne mano filosofija, čia valdžios ir krautuvininkų blaivus mąstymas). Taigi, nenoriu trukdyti toms keturioms merginoms, todėl pėdinu iš batų parduotuvės toliau.

Optikos salonas. Noriu susipažinti su paskutiniu mados šauksmu, o gal ne tik susipažinti, bet nusipirkti, pavyzdžiui, akinius nuo saulės naujam sezonui 🕶 Kartu su manimi dairosi dar vienas žmogutis, o kitas kalbasi su specialiste (gal specialistė, gal pardavėja, ką ten suprasi, juk tik vaistinėje būtina nuo pradžios iki galo identifikuoti darbuotoją, ant jo krūtinės matomiausioj vietoj uždėjus visą įmanomą informaciją apie jį. Gerai, kad dar šeiminės padėties nereikalauja nurodyti). Trys lankytojai, trys darbuotojos. Iš jų – užimta tik viena. Ar gi ne puiku? Man net šiek tiek pavydu. Džiaugiuosi, kad paskui mane įkyriai niekas nesekioja, todėl ramiai apžiūriu ekspoziciją ir tyliai pasišalinu.

Prabangių prekių parduotuvė. Nesvarbu, kad mano atlyginimas yra lygiai toks pats, koks parašytas ant striukės etiketės. Man ant kaktos juk neparašyta, kad aš vaistininkas, dirbantis tinklinėje vaistinėje vienu etatu 🤐 Prekybos salė nemaža savo plotu, todėl labai į akis niekam ir nekrentu. Juk ne pirkti atėjau, o pasigrožėti 👕👔🧥👗👞👡 Šioje vietoje taip lengvai darbuotojų suskaičiuoti nepavyksta. Kur tik beeisi, kur tik pasisuksi, visur jų pilna – viena rūbelius lanksto nelygiai padėtus, kita rankines surikiuoja pagal fengšui, trečia – į matavimosi kabiną kažkam reikiamą dydį neša, ketvirta – telefonu kitam mieste ieško reikiamos prekės, penkta – deda džinsus pagal atspalvius, šešta, septinta…O, Dieve, kiek jų daug 😮 Bet čia ne vaistinė, čia lankosi aukštuomenė su savo įgeidžiais ir norais. Kiekvienos ypatos apšokinėjimui reikia daugiau ir aptarnaujančio personalo. Eilėje čia niekas nenori laukti…Laikas –  💶 Apsukau garbės ratą ir nusliūkinau toliau.

Priėjau kvapų pasaulį. Kartais ir nosį reikia pradžiuginti. Negaliu jai nuolat leisti kvėpuoti vaistais, valerijonais ir bezdalais. Žmonių čia šiek tiek daugiau nei kur kitur, bet vis tiek su vaistine lyginti negaliu. Vaistinėje – amžinas judesys ir nesibaigianti eilė, o čia – visi ramiai vaikštinėja, kas traukia į save vis kitą aromatą, kas tą aromatą iš mėginuko pila ant savęs, kažkas lūpdažiu per lūpas brauko, kas blakstienas ryškina 🤭 Žodžiu, visi kažkuo užsiėmę, net konsultančių pagalbos nereikia. O jų čia netrūksta – vien salėje aštuonias suskaičiavau, o kiek dar pagalbinėse patalpose 🤔 Prieš paliekant šią grožio oazę, pamaloninu ir aš save nauju nosiai aromatu, primenančiu nerūpestingų atostogų siautulį 🏝🏖🏜 Ech, reikėjo atsinešti savo baltąjį chalatą🥼, būčiau ir jį palepinusi svaiginamais kvapais 🌺🌸

Pabaigai užėjau į vaistinę. Ne, man nieko nereikia. Tiesiog, norisi pasižvalgyti ir kitose panašiose vietose. Vaistinė, kurią lankiau, buvo jau už prekybos centro ribų. Joje – dvi darbo vietos, bet darbavosi viena vaistininkė. Vaistinė – vidutinio dydžio, su savitarna. Žmonių – daug, kaip ir visose kitose vaistinėse. Visi kantriai laukia eilėje. Suskaičiavau: septyni žmonės ir ji viena. Kiekvieną įeinantį žmogų nužvelgia bejėgiškumo pilnomis akimis, nuvargusiu veidu ir tikriausiai, verkiančia širdimi. Nes ji viena, o ligonių daug. Diena jau įpusėjusi, o ji, greičiausiai dar nuo ryto burnoj kąsnio neturėjo. Gal ir kavos puodelis mikrobangų krosnelėje laukia geresnio momento, kuris gali ir neateiti. Bet ar kam įdomu? Nusišypsojau ir dideliam jos džiaugsmui išėjau. Ėjau link namų, o galvoje virė minčių košė 🤯 Na, baigiau aš aukštus mokslus, bet vis tiek nesuprantu, kodėl batų parduotuvė, optikos salonas ar kvepalais ir kitomis priemonėmis prekiaujančios įstaigos gali samdyti tris keturis penkis kartus daugiau darbuotojų nei vaistinė? Ar tikrai daugiau patarimų išdalinti reikia avalynės ir drabužių parduotuvėje, nei suteikti informacijos vaistinėse? Ar tikrai vaistininkas nepakankamai uždirba savo darbdaviui, kad tas neįstengia pasamdyti daugiau specialistų? Taip, žinau, kad jiems labai trūksta darbuotojų. Bet kaip jų gali netrūkti, jei 20 kv.m. plote gali suskaičiuoti šešias vaistines? Juk pakaktų ir vienos, dviejų. Artimiausiu metu, matyt, niekas nesikeis – nei įstatymų kūrėjų galvose, nei krautuvininkų užmačiose. Kaip dirbome, taip ir dirbsime, kaip vargome, taip ir vargsime, kaip šildėme kotletus 5 kartus, taip ir šildysime. Kita vertus, darbas verčia pamiršti rūpesčius 😂 DIDELIŲ DARBŲ NEBŪNA BE DIDELIŲ SUNKUMŲ. Kaip sakė R. Tagorė: “Darbas yra gyvenimo druska – ne tik saugo nuo sugedimo, bet ir suteikia skonį.” 🥳

Turite klausimų? Parašykite juos čia!