Vaistininko užrašai

Nesvarbu, kad senus metus pakeitė Nauji. Žmonės išliko tokie patys, jų taip lengvai nepakeisi. Aš taip pat nepradėsiu vaikščioti vandeniu ir nepaversiu vandens vynu🍷Visgi, kai kurie žmonės – kaip produktai, kuriuos gaminant įsivėlė klaida. Neseniai perskaičiau žurnalisto  A. Čekuolio mintį: “Niekada nesiginčyk su žmogumi. Kiekvieno ginčo galutinis rezultatas – įrodymas, kad kažkuris iš kalbančiųjų yra durnius.”

– Man reikia vieno prezervatyvo.

– Bet pakuotėje trys. Neturime po vieną.

– O man reikia VIENO. Aš einu į pasimatymą ir trijų man nereikia!

– Tai liks kitiems pasimatymams 😉

– 😤

Galbūt tas klientas dar neįvertino, kokio masto infliacija siaučia Lietuvoje. Atėjęs po kelių savaičių vėl pirkti prezervatyvų, jis už juos mokės jau dvigubai. Todėl pasidžiaugs, kad tada įsigijo visus tris. Daugiau už tokią kainą jau nebus 🙃

Įžengia į vaistinę jauna pora, vaikšto po savitarną, dairosi, žoleles varto, skaitinėja. Prieinu, klausiu:

– Gal galiu kuo padėti?

– Matom, kad, turbūt, neturėsite.

– Tai kas jums reikalinga?

– Turite čia visko, bet mums reikia Provanso žolelių.

– Tai ką jūs žadate daryti?

😄Pakikeno abu, pasimuistė ir išėjo nieko nenusipirkę. Kartais tie pirkėjai tokie paslaptingi ir sunkiai suprantami…O kartais, dar ir keisti 🤠

Suskenuoju prekes, klientė jas susideda  į krepšį, bet neskuba atsiskaityti, tokiu elgesiu siutindama visus už jos stovinčius ir savo eilės laukiančius pirkėjus. Pakartoju mokėtiną sumą ir paklausiu, ar turi nuolaidų kortelę. Tuomet ji lėtai apsisuka ir nužingsniuoja į automobilį. Visi kantriai laukiame, kol ponia sugrįš. Tada ji iš rankinės išsitraukia kortelių dėklą, peržvelgia visas korteles – nėra. Sekančiu veiksmu ji išverčia savo kuprinės turinį ant prekystalio ir toliau intensyviai ieško. Ir ten nėra. Pasirodo, kortelė – palto kišenėje 😬 Septintas hemorojaus lygis 💩 Bet visiems iš džiaugsmo nušvinta akys.

Tada išdidžiai įžengia vyriškis ir taria:

– Man RICHTERIO.

Galvoju, kad koks menininkas į vaistinę atkeliavo savo draugo ieškoti, kito menininko, gal jam visai ne čia, todėl tikslinuosi:

– Ką darysite?

– Nu ką ką? Lašinsiu.

– Tai gal jums Ringerio skysčio?

– O tai kaip aš sakiau?

Gal atėjo laikas ir man jau pas gydytojus dažniau pradėti lankytis? Pirmiausia – pasitikrinti klausos👂

– Gal ką turite, kad galėčiau į žmogų atvirsti?

– 🧌?

– Suprantate, reikia dirbti, turiu daug verslo susitikimų…

Na, jaučiu, kad garas nuo verslininko sklinda net ir stovint per atstumą, automobilyje gal net visi langai užrasoję buvo. Pasiūliau Upsarin C  ir kaip reklamoje išpyškinau:

–  Upsariną tu išgersi,  verslo partnerį pavergsi 😉

Vakare išreikšti padėkos sugrįžo rytinis klientas, jau visiškai į žmogų atvirtęs 🙋🏼‍♂️, tik verslo susitikimų išsunktas. Bet laimingas.

Įlekia vyriškis:

– Nežinau, kas čia man pasidarė, miegojau dvi paras kaip užmuštas! Kas čia man nutiko?

– Tai gal audringai Naujus metus pasitikote?

– Nu jo, jo, švenčiau, nėra ko slėpti 🥱Visko priragavau🍸

– O kokteilius įprastus gėrėte?

– Nelabai atsimenu.

– O savoj kompanijoj šventėte?

– Visko buvo…ir savų, ir “žvaigždučių”.

– Tai gal kuri “žvaigdždutė” klofelino netyčia įvarvino?

– Supratau. Tai ką dabar daryti?

– Laukti, kol jis pasišalins 🤣

Išėjo besijuokdamas, už galvos susiėmęs ir, svarbiausia, visiškai pasveikęs 😎

– Įbėga nuolatinė klientė, trenkia ant prekystalio antidepresantų lapelį ir piktokai sako:

– Šitie vaistai mano seseriai nuo spaudimo neveikia!

– Jūs gal juokaujate? Kodėl  jai duodate tuos vaistus?

– Tai čia mums paskirta buvo.

– Nuo spaudimo? Vaistas depresijai gydyti? Taip, jūs perkate pas mus vaistus nuo depresijos, bet ne šituos.

– Tai iš kur šitie čia pas mane atsirado 🧐 

– Na aš tikrai nežinau, iš kur jie pas jus atsirado. Žinau tik viena – kad su vaistais – kaip su grybais – nepažįsti, tai ir nenaudok.

Ir kaip tą savigydą iš mūsų žmonių išgyvendinti? Ar čia dėl to taupumo, kad žmogus numirė, tai negi išmesi, ar iš didelio rūpestingumo, kad labai geri vaistai, man padėjo, ir tau padės, ar vardan geros kaimynystės, kai visa laiptinė tuos pačius vaistus vartoja skirtingoms ligoms gydyti 🤔 

Bet ne tik savigyda mus erzina. Erzina ir melas. Ypač vyresnių žmonių. Ateina senjorų pora. Moteris numeta man prieš akis po kelias dėžutes dviejų rūšių vaistų ir sako:

– Tai ką čia man pardavėte?

– Pirma – LABA DIENA, o antra – aš jums nieko nepardaviau.

– Tai ne jūs. Jūsų kolegė.

– Gerai, tuojau patikrinsiu per e-sveikatą, kas ten jums išrašyta ir kada ir kur viską pirkote. (Šį kartą mintyse padėkojau elektroninėms naujovėms, kurios ne tik nervus gadina, bet retkarčiais ir pasitarnauja mūsų geram vardui apginti). – Taip, pirkote kitoje vaistinėje, netgi kito tinklo vaistinėje, esančioje per kelis kvartalus nuo mūsų.

– Mes tik čia perkame! Mes niekada neiname į to tinklo vaistinę! 

– Bet kompiuterinė sistema rodo, kad jūsų vaistai išpirkti X dieną X vaistinėje. Aš gi ne iš galvos tai traukiu.

– Dabar tai jau visada ir viską tikrinsiu, ką sukišate į maišą!

Tada atsisuka į savo vyrą ir rikteli jam: “O tu ko tyli kaip drugelis, įsegtas į albumą?”

Beje, nustatyta, kad vyresni žmonės apie ką nors pameluoja kas penktame pokalbyje. Vyresniame amžiuje išmokstama meluoti net žiūrint į akis ir jų nenudelbiant 🙄 Priešingai – į akis spoksoma kuo intensyviau 😳

Užbaigiant pirmų Naujų metų dienų istorijas, sau pasakiau: “Pabaik kiekvieną dieną ir padėk tašką. Tu padarei, ką galėjai. Aišku, pasitaikė keletas klaidų ir kvailysčių. Kuo greičiau jas pamiršk.”