Vaistininko užrašai

Sakoma, pradėk tada, kai nepasiruošęs, nes vis tiek nežinai, su kuo susidursi. Visko numatyti neįmanoma. Net ir kliūtys atsiranda tik ką nors pradėjus 🥊

Taigi, Vaistininko užrašų pradžia buvo lengva ir neįpareigojanti. Tai buvo kaip žaidimas į vienus vartus – patyriau, sužinojau, išgyvenau – apie tai ir parašiau. Nelaukiant grįžtamojo ryšio. Tiesiog kaip vieno žmogaus dienoraštis. Profesinio gyvenimo dienoraštis. Mąsčiau kaip mažas vaikas – pažaisiu šiek tiek ir padėsiu į šoną. Tačiau padėti neišėjo. Žaidimas užsitęsė. Tiesa, mintis, kad reikia viską baigti, buvo aplankiusi ne kartą. Visus kūrybininkus aplanko kūrybinė krizė 🤯 Neslėpsiu, aš taip pat – ne išimtis. Kai atrodydavo, kad jau VISKAS, IŠSISĖMIAU, į pašto dėžutę atskriedavo palaikymas,  padėka už tai, kad esu, kad kažką naudingo, prasmingo parašau, ir palinkėjimas – gyvuoti ilgai ilgai. Tuomet supratau, kad savotiškame kare esu ne vienas. Netikėtai atsiranda bendraminčių, pagalbininkų, dažnai net nežinančių, kad prieš juos tas eilinis rašytojas, kuris išgirdęs apie vyraujančias problemas, netrukus apie tai parašys savo užrašuose 😊

Ne kartą teko iš savo studentavimo laikų kolegų išgirsti:

„Tu skaitei Vaistininko užrašus? Ne? Nieko apie tai nežinai? Tai paskaityk. Kaip teisingai parašė! Ir kaip nebijo?! O kaip prajuokino. Kaip taikliai įgėlė! „

Tai išgirdus, kartais pasidaro nejauku, graužia sąžinė, kad negaliu prisipažinti, jog prieš juos TAS PATS ŽMOGUS, apie kurį ką tik pakalbėjo. Kartais linksma iš kitų lūpų išgirsti paties aprašytą situaciją. Užplūdę jausmai tik pasako, kad, visgi, einu teisingu keliu. Ir kad negaliu staiga sustoti. Nesustoti rašyti skatina ir krautuvininkų savivalė, godumas, nesiskaitymas ir mano profesijos menkinimas.

Todėl kurį laiką dar pabūsiu žydruose ekranuose. Kas žino, galbūt, kada nors ir atsiminimų knygai ateis laikas, kurią, didžiam krautuvininkų džiaugsmui pristatyčiau be kaukės 👹

Neseniai prajuokino vienas skaitytoja, po mano straipsniu parašiusi:

„Kažin kiek tinklai būtų pasiryžę sumokėti, kad išsiaiškintų, kas slypi po Vaistininko užrašais? Nes jiems jo/jos rašliavos, tai tokia rakštis subinėj” 😁

Po tokių pastebėjimų supranti, kad kažkam esi LABAI NEPATOGUS. Bet žinai, kad niekada kitoks jau nebūsi, todėl dangstydamasis duomenų apsauga, lieki ramus. Krautuvininkai šiuo metu turi rimtesnių finansinių problemų, kurias jiems pametėjo Konkurencijos taryba, kam jiems dar daugiau problemų dėl kažkokio vaistininkėlio, kuris, nepriklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių, vis tiek rašys. Jie supranta, kad laisvoj šaly laisva valia, todėl vieną rašytoją netruks pakeisti kitas 👨‍💻🧑🏻‍💻👩🏽‍💻

Beje, vaistinių tinklai turi savus informacijos skleidėjus, kuriems už tai mokami pinigai. Pavyzdžiui, už pranešimą žiniasklaidai ar atsakymus į žiniasklaidos užklausimą, vaistininkas gali užsidirbti 30 Eur. Tiesa, straipsnius parengia kiti veikėjai, vaistininkui belieka tik atsakyti į klausimus ir peržiūrėti parengtą tekstą. Jeigu kažkas nori save realizuoti aktoriaus amplua, tinklai suteikia ir tokią galimybę, net ir honorarą didesnį pasiūlo: filmavimasis TV, Instagramo filmukuose ar pasisakymas radijo eteryje įvertintas 50 Eur. Žinoma, gerai, kad nors taip vaistininkams pridedama prie algos. Bet pagalvojus rimčiau, mes kasdieną nenutrūkstamai šią informaciją skleidžiame nemokamai. Ne reklaminę, ne komercinę, ne kažkieno nurodytą, o kasdienišką, asmeninę, aktualią konkrečiam asmeniui, todėl nuoširdžią. Kuri yra geresnė pirkėjui, nuspręs tik jis pats.

Įdomu, koks honoraras lauktų manę už beveik dešimtmetį vykdomą informacijos skleidimą. Tikriausiai 🥷🪝🧨💣🔪 Tik šiuo metu verslo rykliai nardo teismų labirintuose. O ir kad prišaukti ryklį, reikia nors truputį kojas sušlapti 🌊 Aš vis dar vaikštau sausuma 🏖️

Kita vertus, niekada nepralaimėsi bandydamas. Gyvenime arba laimi, arba išmoksti. Vienas veiksmas kitam netrukdo. Na, gal, tik pasekmės skirtingos.