Vaistininko užrašai

Kai pats esi labai punktualus, atsakingas ir patikimas, labai sunku susitaikyti ar prisitaikyti prie vėluojančių žmonių. Tie žmonės gali būti įvairūs – ir kolegos, ir vadovai, ir nuolatiniai klientai, ir atsitiktiniai užklydėliai.

Kartais jie sukelia pyktį, kartais – juoką, kartais – nuostabą. Kodėl nuostabą? Nes jie net nesupranta, kad kažką daro ne taip 🙄 Na, kad ir mano darbo kolegė: jai niekada nepavyksta į darbą atvykti laiku. Net ir dirbdama rytinėje pamainoje, ji nesugeba laiku atrakinti vaistinės. Jau nekalbu apie popietinę pamainą, kai ji turi keisti kitus kolegas. Kad vėlavimas nebūtų toks piktinantis, dažnu atveju, kad vėluos, ji įspėja žinute. Tik bėda ta, kad tą žinutę savo telefone dažnai perskaitau tada, kai kolegė jau fiziniu pavidalu išnyra prieš akis.  

Dirbant su tokiais kolegomis, visiškai negali planuoti savo asmeninio laiko po darbo – nežinai, kiek laiko teks kaskart laukti – 10 min. ar vieną valandą. Taip, taip, būna, kad ir valandą. Pasirodžiusi, nekaltai ištaria: “Atsiprašau, šiek tiek užtrukau.” Bandau jai nuimti rožinius akinius: “Tu neužtrukai. Tu pavėlavai. Ir ne šiek tiek, bet VALANDĄ.” “Tikrai? Bet iš namų išėjau tai laiku 🤔”. Iš namų – gal ir laiku. Bet kur tave nelabasis dar nunešė pakeliui?

Taip ir lieka neaišku, kokia ta vėlavimo priežastis? Greičiausiai, patologinė. Būna patologiniai melagiai, vagys (kleptomanai), vadinasi, yra ir patologiniai vėluotojai – užtrukėjai. Bandžiau šia tema paskaitinėti. Užtikau aprašytą tyrimą, kuris mane pralinksmino: žmonės, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes pagal tam tikras asmenines savybes, vertino, kiek trunka minutė. Vienos grupės žmonėms atrodė, kad minutė praėjo po 58 sekundžių, o kitai grupei minutės pojūtis truko net 77 sekundes. Tai net 19 sekundžių skirtumas, kuris, sudėjus bent 30 minučių ar daugiau, ir tampa chroniško vėlavimo priežastimi 😂

Beje, nuolat vėluojantys žmonės nėra nuolat įsitempę (priešingai, nei tokie, kaip aš – super punktualūs 😎), o tai lemia ilgesnę gyvenimo trukmę, geresnę sveikatą, o kartais – ir sėkmę. Nuolatinis skubėjimas ir įtampa žudo smegenų neuronus ir neleidžia kurtis naujiems, vadinasi, trukdo laisvai, kūrybiškai, giliai mąstyti. Ir dar: TIE, KURIE LAUKIA NUOLAT VĖLUOJANČIŲ, PATIRIA NE TIK ĮTAMPĄ, KAD VISUR LAIKU SUSPĖTŲ, BET IR ŽUDO SAVO SMEGENŲ NEURONUS 🤯

Tokiu nuolatiniu vėlavimu pasižymi ir mano regiono vadovė. Planuodama atvykimą į vaistinę, ji pasitikslina, kiek laiko darbuotojas, su kuriuo ji pageidaus susitikti, dirbs tą dieną. Ir būtinai atvyksta tuo metu, kai jis baigia darbą ir rengiasi žengti pro duris. Ji įlekia pridususi, demonstratyviai pažvelgia į laikrodį, tuomet taria: “Aš ilgai netrukdysiu”. Ir taip – kiekvieną kartą. Tik, deja, kiekvienas mūsų skirtingai suprantame žodžių Ilgai, Neilgai, Trumpai prasmę. Ta rudnosė 1,5 val. kulia man smegenis apie planus ir būtinus parduoti produktus, o tada drebia: “Užtrukau čia su jumis. Dar reikia kitas vaistines aplankyti.” 2 val. pavėlavo atvykti, tada dar beveik 2 val. užtruko, ir lyg niekur nieko išėjo, tardama Iki kito karto! Na, na, pagalvojau, Iki kito barnio, nebent.

Kai kurie žmonės yra įsitikinę, kad mažiau nei per valandą gali suspėti nubėgti į maisto parduotuvę, išvirti pietus, išsimaudyti duše ir išsilyginti drabužius. Net jei jiems nuolatos nepavyksta, jie kaskart tai bando iš naujo…

Supratau, kad kaip toje X knygoje, manęs laukia “Tas pats š…., tik kita diena” (TPŠTKD).