Bal 20, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #19

Dalis medikų mano, kad mobiliojo telefono skleidžiamos radijo bangos yra kenksmingos, ypatingai vaikams. Daugelyje nepriklausomų tyrimų buvo nustatyta, kad šios bangos padidina riziką susirgti smegenų vėžiu. Populiarioje spaudoje pasirodo nemažai straipsnių šia tema. 2011 m. pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad dažnas naudojimasis mobiliuoju telefonu padidina riziką susirgti vėžiu. Kai kurie gydytojai mano, kad mobiliųjų telefonų naudojimas yra pavojingesnis nei rūkymas.

Bet šį kartą ne apie draudimus, norėjau šiaip pagąsdinti jus ? Pakalbėkime apie situacijas. Na, kad ir vaistinėje.

Ateina senučiukė į vaistinę. Perka vaistus, bet neturi nuolaidų kortelės. Pasiūlau įsigyti. Padedu užpildyti anketą. Pildau amžių: gimimo metai 1926. Kai priartėju prie grafos – telefono numeris (mobilus arba laidinis), paklausiu, ar įrašyti telefoną, jeigu tokį turi (visgi 91 metai). O ji sau ramiausiai padiktuoja mobiliojo numerį ? ir sako:

– Dabar be šio aparato nei žingsnio.

Galvoju, o kaip seniau išsivertė be jo? Bet, matyt, laikai tokie – naujųjų technologijų atėjo.

Viskas gerai su tais aparatais, tik su naudotojais ne visada būna gerai. Kartais, kai daugiau žmonių susirenka vaistinėje ir kuris nors klientas pradeda šnekėtis telefonu, tai mes visi likusieji būname priversti klausytis pokalbio kartu. Nes dažnu atveju per triukšmą nepavyksta susišnekėti su pirkėjais. Tada kantriai laukiame, kol baigsis pokalbis, tada padėkojame, kad jau baigė ir mes toliau galime bendrauti ?

Būna ir kitaip. Pradedu šnekėtis su pirkėju, o jam suskamba telefonas. Skambučių būna visokių: ir svarbių, ir nelabai, todėl negaliu teisti žmonių dėl jų elgesio. Kiekvienas elgiasi pagal savo išprusimą. Vakar atėjusiai moteriškei (~65m) suskambo telefonas, kai ji ruošėsi pirkti. Ji atsiliepė ir tiek įsijautė į pokalbį, kad užsimiršo ir laike, ir erdvėje. Aš stovėjau prieš ją, stebėjau ir prievartiniu būdu klausiausi, kaip ji tauškia: apie viską – vaikus, anūkus, politiką, televizijos laidas, kainas (nes pasisakė, kad vaistinėje dabar stovi), sodą, orą ir t.t. ir pan. Man nusibodo klausytis svetimų tauškalų, taigi, paėjau į šalį. Praėjo 5 minutės, ji vis dar šaukė į ragelį, neužleisdama savo pozicijų nuo kasos. Galvoju, kai ji baigs kalbėti, aš iš karto neprieisiu, duosiu ramiai pagalvoti, ko jai reikia, o, pagaliau, padėti susiprasti, kad taip elgtis yra nemandagu. Ir ką sau manote. Ji baigė pokalbį ir pradėjo šaukti (iš karto net nesusigaudžiau, kad man, galvojau, kad ji vis dar kažkam šneka):

– Alio, alio, greičiau man duokite xxxxxxx, nes aš į autobusą pavėluosiu! Greičiau, greičiau, kur jūs ten pradingote?!

Beje, jei šnekėti apie kalbėtojų amžių, tai galiu drąsiai teigti – jei suskamba telefonas jaunimui, dažniausiai jie atsiprašo ir nueina kalbėtis į šoną arba kažkam pasako, kad perskambins. Jei tai vidutinio amžiaus klientai, jie taip pat nerėkauja, atsiprašo ir stengiasi nesukelti nepatogumų kitiems. Bet jei tai būna 68-85 metų senjorai – beveik visada šaukia visu balsu (gal patys neprigirdi, todėl ir šaukia), nesitraukia iš eilės ir neužleidžia kitų, tęsia pokalbį tiek, kiek reikia ir skubėti pradeda tik tada, kai padeda ragelį ?

Su melodijom irgi įdomu. Stebėtina, tačiau jaunimo melodijos dažniausiai negirdžiu, matyt, jie įpratę laikyti begarsę aplinką, nes vis tiek telefono iš rankų nepaleidžia. O kuo vyresni žmonės, tuo melodijos garsesnės ir labiau pritrenkiančios. Kartais net nesuprantu, kad skamba, atrodo, kad gatvėje kažkas koncertuoja. Kartais prajuokina kokie „bumčikai“ senjoro telefone, o jis, pamatęs mano šypseną, merkia akį:

– Anūkas čia man pareguliavo

?

Tenka stebėtis būnant ir seminaruose. Atrodo, susirenka išsilavinę inteligentiški žmonės, bet vis tiek sugeba neišjungti savo aparatų. Kartais prieš paskaitas mandagiai būna paprašoma tai padaryti, bet… O tada, kai paskaitos metu pradeda groti armonikos, būgnai ar estrada, kuičiasi krepšiuose, neranda, o kai suranda – puola šnekėtis. Ką aš žinau…

O dar įdomiau, kai vairuoji automobilį. Kai pasidairai aplinkui, tai atrodo, kad vos ne kas antras vairuotojas turi neatidėliotinų reikalų ir turi juos kuo skubiau sutvarkyti telefonu. Važiuoja antra, trečia eismo juosta, taip sukeldami „kamščius“, 20km/h, kartais stabdydami, nes gal parašyti žinutės taip lengvai neišeina, o po to mes stebimės, žiūrėdami žinias: „Įvažiavo į griovį“, „Matomumas buvo geras, bet atsitrenkė į priešais važiuojančią fūrą“, „Nepamatė pėsčiojo“ ir t.t. Tikriausiai ne visada tas greitis būna kaltas, būna ir labai žemiškų aplinkybių. O dažnas, kuris vairuodamas rašo žinutes, pakišęs ekraną po pat nosimi, ne visada yra turintis įgūdžių ir patirties vairuotojas.

Žinoma, nuo didėjančio gyvenimo tempo ir naujųjų technologijų niekur nepabėgsime, bet savo elgesį galime pakeisti. Gerbkime save ir šalia esančius. Bažnyčiose kunigai pakabino įspėjamuosius ženklus apie telefono išjungimą, bet visur kitur lieka mums patiems nuspręsti, kaip turime elgtis. Pagaliau, sugrįžkite akimis į straipsnio pirmą pastraipą ir dar kartą perskaitykite apie grėsmes.

Arba susiraskite internete siužetą, kaip Kinijoje jauna moteris tiek buvo įlindusi į savo išmanųjį telefoną žaisdama žaidimą, kad eidama krantine nepastebėjo vandens kanalo ir įkrito į jį. Deja, žuvo, namie palikusi mažą vaiką.

Turite klausimų? Parašykite juos čia!