Lie 13, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #26

Mano darbo diena susideda iš tūkstančių mozaikų stikliukų. Ir visi jie tokie skirtingi! Vieni nugludinti, kiti – aštrūs, vieni – spalvoti, kiti – bespalviai. Bet visi ypatingi ? Todėl šiandien pabandysiu iš jų sudėlioti mozaiką. Suprantama, veiksmas vyksta tik vaistinėje, ir niekur kitur ?


– Laba diena! Čia pas jus turi būti išrašytas kibernetinis, ar kaip jis ten vadinasi, receptas.
– Na, duokit dokumentą, patikrinsime tą jūsų kibernetinį receptą. Kad tik kokio viruso kompiuteriui neužneštų ?


Perka senjora vaistus, staiga suskamba mobilus telefonas. Išsitraukia, pašneka su kažkuo, o po to sako:
– Seniau tai, va, laikai buvo… nei mobiliakų, nei kokių nors skaipų, dingai nuo visų ir pabučiuok į mėnulį! ?


Įeina vyresnio amžiaus klientė, sustoja prie reklaminių laikraštukų ir sako:
– Imt, neimt? Ai, būsiu sveikesnė, jei neskaitysiu.
(Ir išeina)


Ateina senjoras, nusiperka vaistų, bet vienos rūšies neturiu. Pasižiūriu kompiuteryje, kuri artimiausia vaistinė jų turi ir sakau:
– Netoli ta vaistinė, pasivaikščiodami ir nueisite. Oras puikus, judėjimas – sveikata ?
– Tai einame kartu ?


Vidutinio amžiaus moteris:
– Man, prašau, pleistro ir zelionkos.
Paduodu pleistro ir briliantinės žalumos.
– Ne tokio pleistro, sakau gi, su zelionka. Man nereikia to buteliuko.
Tada paduodu pleistrą su žalia marle.
– Jo, šito man ir reikia.



Apie 75 metų moteris, prekiaujanti salotom iš savo daržo, guodžiasi:
– Turbūt ir pas jus visokių ateina? Nu tie seniai tai visai nesušnekami. Kniso, kniso mano salotas, niekaip iš 20 pundelių nesugebėjo išsirinkti. Tai aš jam ir sakau: „Žinai, tau, tėvai, tik su kuoliuku į galvą!“ Tas klausia: „O kodėl?“ „Kad bjaurus esi!!!“


Vidutinio amžiaus vyras skundžiasi sveikata, o po to reziumuoja:
– Nežinau, vis tiek reikia kažką gerti, ar šnapsą, ar vaistus, bet reikia…


Apie 80 metų senjora, nupirko vitaminų anūkams ir per maždaug sekančią valandą papasakojo viską (na, beveik viską?) apie savo dukrą, žentą ir visus kitus artimuosius. Užeina koks klientas, nusiperka ir išeina, o ji – tebestovi dar vis. Ir vėl ką nors pasakoja. Kaip ir minėjau, taip tęsėsi apie valandą. Tada ji sako:

– Einu nupirksiu jums gėlių vaistinei pasipuošti. Ar mėgstate bijūnus?
– Ačiū, nevarkite ir nemėtykite pinigų.

Praėjo nemažai laiko (gal 30 min.), aš ją jau ir pamiršti suspėjau, kaip atsidaro durys ir įžengia mano pašnekovė. Deda ant prekystalio braškių maišą (taip, taip – maišą!) ir sako:

– Šitiek kantrybės turėjote mane, senę, klausyti! Reikia kažkaip atsidėkoti. Aš su seniais, aplamai, nemėgstu bendrauti, dauguma iš jų – analfabetai. Ačiū jums už maloniai praleistą laiką ir iki kito karto!


Taigi, mano pasakėčios moralas:
Reikia nuoširdžiai išklausyti savo klientus, kiek galima labiau įtempiant protą ir užčiaupiant (savo) burną ?

Turite klausimų? Parašykite juos čia!