Vaistininko užrašai

– Nepatogu klausti, bet ar gaunate bent 1000€ algos?

Netikėtai išpyškina man viena senjora. Išgirdusi atsakymą, palinguoja galvą ir taria:

– Važiuokite iš tos Lietuvos. Mums seniams sunku, mažos pensijos, bet viską mes jau turime užgyvenę. Ant duonos užteks, o skarmalų jau nereikia. Jums viskas dar prieš akis. Todėl nešvaistykite laiko veltui ir važiuokite ten, kur jus gerbs, mylės ir padoriai atlygins už jūsų darbus.

Yra tiesos jos žodžiuose, tačiau gera tik ten, kur mūsų nėra. Todėl dar šiek tiek pabūsiu čia, kur kiekviena diena – tarsi iššūkis. Niekur neišgirsiu tokių istorijų, kurias girdžiu čia kasdien 😀 Niekur nesutiksiu tokių nenuspėjamų žmonių kaip čia. Juk pinigai dar ne viskas. Nors už juos galima nusipirkti beveik viską, žmogaus širdies šilumos – ne.

Praėjusią savaitę buvo užsukus sena klientė. Ji tokia gana keista, apie 80 metų, kartais protingai šneka, kartais nelabai. Kartais žino, ko nori, kartais – aš turiu žinoti, ko jai reikia. Bet visada randame bendrą kalbą, gal todėl ji pas mus dažnai užsuka. Taigi, atėjo labai piktai nusiteikusi, nes norėjo išsikviesti taksi, bet kioskininkė jai nepaskolino telefono 😀 Širdo ant viso pasaulio ir stebėjosi, kodėl ji visą gyvenimą visais nelaimėliais pasirūpina, o kai jai prireikė tokios smulkmenos, jai niekas neištiesė pagalbos rankos. Tada nusipirko vaistų ir išėjo. Sugrįžo vėl po kelių minučių ir sako:

– Paprašiau vieno vyro, kad man iškviestų taksi, tai jis skambino skambino, bet visos operatorės buvo užimtos, tai negalėjo iškviesti. Gal jūs man iškviestumėte, aš jums telefoną padiktuosiu, nes turiu savo pastovią firmą.

Aš jai pasiūliau pereiti per gatvę ir iš karto sėsti į taksi, nes ten visa eilė išsirikiavusių laukia. Bet ji pasakė, kad jai ne į tą pusę važiuoti, taksi turės apsisukti, todėl kainuos 0,50 cnt, o gal ir visu euru brangiau! Ką gi, surinkau telefono numerį ir daviau jai pakalbėti su savo operatore 😀 Taksi ji užsisakė, padėkojo labai labai ir pažadėjo vakare pasimelsti už mane ir mano šeimą 😀 Tada staiga metėsi prie manęs, paprašė dar kartą mano telefono, pasiėmė servetėlę ir puolė valyti telefoną, išdidžiai pareikšdama, kad nėra ko man svetimom bakterijom kvėpuoti, ji švariai viską nuvalys. Nuvalė, grąžino ir dar kartą nusistebėjusi, kad vis dėlto yra gerų žmonių (šį kartą jau stebėjosi su džiaugsmu), nuskubėjo į taksi.

Kitą dieną apsilankė kita pastovi klientė, beje, taip pat keista. Tik šita, skirtingai nuo anos, visą laiką elgiasi keistai. Jos pasakojimai dažnai neatitinka realybės, sakyčiau, labiau pamišėlio paistalai. Ir mėnulio fazė jau nebeturi jai įtakos, nes pilnatis jos gyvenime būna kasnakt. Kiekvieną kartą ji man pasakoja vis naują atsitikimą, kuris jai nutiko. Tai kaimynai ją nuodija su užkrėstom erkėm, tai autobuse ją apkrėtė neišgydoma infekcija, tai dar kas nors. Šį kartą papasakojo, kad nuėjo į valgyklą suvalgyti sriubos. Bet sriuba buvo su metalu:

– Tai aš jaučiu, kaip jo prisivalgiau ir man dabar bloga. Nereikėjo man valgyti tos sriubos… Gal aš dabar galiu čia pas jus pasėdėti?

Ne veltui sakoma, kad senatvėje vaistai tampa maistu, o maistas – nuodais.

– Kruopų jau neužtenka, tai atėjau vaistų nusipirkti pora kilogramų, – taria senjoras, įžengęs į vaistinę.

Surenku vaistus pagal ilgą sąrašą ir klausiu, ar daugiau nieko nereikia.

– Tai dar duokite …..vaistų, kad iki 2 kg išeitų. Juk sakiau, kad užpirksiu nemažai.

– Tai nepirkite, jei nereikia, pataupykite tam, ko iš tikrųjų reikia.

– Ką čia pritaupysi. Vis tiek finale visi važiuosime į tą bendrabutį, kur už nieką nereikia mokėti, nei už šildymą, nei už vandenį. Ten visi lygūs būsime: ir tu, ir aš, ir grybauskaitės su kubiliais 😀

Yra trys melo rūšys: melas, įkyrus melas ir statistika.

Kasdien susiduriu su visomis rūšimis. Ypač kai reikia receptinių vaistų. Tada pradedama nuo melo, kuris pereina į įkyrų melą. O kas liečia statistiką, tai: per dieną ateina maždaug 5 žmonės, kuriems reikia stambias kupiūras pasikeisti į monetas. Jie perka prekę už 9cnt. ir duoda 50€. Kai paprašai smulkiau, sako, kad neturi. Ir kaip vaikai pradeda įtikinėti:

– Ne, žinokite, neturiu nei vieno cento, net nei vieno euro neturiu. Tikrai, tikrai.

Ir tada atsidaro piniginę, o ten yra ir euras, ir centų. Tada susinepatogina ir sako:

– Oi, visai pamiršau, kad dar šitoj piniginėj turėjau. Bet gal man pakeistumėte?

Ačiū Dievui, kad melas neapmokestinamas. Kaip greitai visi subankrutuotų 😀