Rgs 7, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #31

Kiekvieną kartą vis galvoju, kad dabar jau laikas parašyti apie kokį nors negalavimą ir jo gydymą, tačiau per savaitę vėl prisirenku dozę perliukų, o kadangi daugelis žmonių nusiteikę negatyviai ir be ligų, tai apie jas ir šį kartą dar nešnekėsiu.

Daugelis istorijų, išgirstų vaistinėje, atsiranda iš sudėtingo gyvenimo; tik žmonės sugeba jas perteikti taip, kad pabaigoje linksma tampa ir jiems, ir man 😀

Savaitės top’u pasirinkau vienos moteriškės pageidavimą:

– Man reikia tokio gero tepalo. Tiksliai nepamenu, bet kažkaip „gyvatės pėdutės“ vadinasi.

Juokinga buvo ne todėl, kad ne taip pavadino tą tepalą, kuris iš tikrųjų vadinasi „velnio letenėlės“. Juokinga buvo įsivaizduoti, kokios yra gyvatės pėdutės 😀

Ne ką prastesnis pokalbis buvo ir su sekančia pirkėja. Perka vaistus, tada klausia, nuo ko jie. Kai paaiškinu, kad kraujotakai gerinti, ji man sako:

– Man tai jie labai padeda, kai niežti.

– Nuo niežėjimo yra kiti vaistai.

– Nesvarbu, kad yra. Man šitie labai padeda.

Reikia tikėtis, kad ji nepaskelbs visam pasauliui, kokius puikius vaistus nuo niežėjimo jai parinko vaistinėje.


Laikykis. Laikykis tvirtai. Atsilaikyk. Kantrybėje genialumas.

Tokius žodžius tikriausiai mintyse kalbėjo inteligentiškas senjoras, kantriai sėdėdamas ir laukdamas, kol sena miela moterytė iš kaimo papasakos man apie savo bėdas, džiaugsmus ir rūpesčius.

Kadangi tema buvo jautri ir aktuali (apie patekimą pas specialistą, eiles poliklinikose ir gydytojų požiūrį į kaimo žmogų), ji šnekėjo labai įsijautusi ir net nepastebėjo, kaip į vaistinę įžengė minėtas senjoras. O jis, pamatęs, kad pokalbis greitai nesibaigs, prisėdo ant kėdės. Moteris pirko akių lašus (~18€), bet nebuvo įsitikinusi, ar jai jų reikia. Na, aš irgi ne okulistas, kad dalinčiau patarimus po rimtos akių operacijos, todėl pasiūliau pirma nueiti pas specialistą. Ji pasiguodė, kad taloną gavo tik spalio pabaigai. O ar reikia tęsti gydymą išrašytais lašais, ji nežino. Nes vieną flakoną sulašino ir bijo likti be vaistų. Lašai specifiniai, ne kokios dirbtinės ašaros. Patariau pabandyti pasiskambinti operavusiam gydytojui, bet, manau, kad tai – misija neįmanoma – didelės prestižinės klinikos garsius daktarus skiria ne vienas šviesmetis nuo paprastų žmonių. O jos pasakojimai apie sunkiai nueitą kelią ir išsėdėtas ilgas valandas prie gydytojo kabineto durų besišnekučiuojant su panašaus likimo žmonėmis tik patvirtino mano mintis apie neįmanomą misiją.

Moteris nusipirko tris vaistus, sumokėjo virš 50€ , dar apie šį bei tą pleptelėjo, bet aš mandagiai jos atsiprašiau ir pasakiau, kad dabar aptarnausiu kitą vaistinės lankytoją, o su ja pratęsiu pokalbį vėliau. Ir tik tada ji pamatė, kad mes vaistinėje ne vieni😀, pasimetė, labai atsiprašė ir klausia to vyriškio:

– Tai kodėl jūs tylite ir nieko nesakote, mes taip pusę dienos galėjom šnekėti?

– Aš vis klausiau, laukiau ir supratau, kad negaliu nutraukti svarbaus pokalbio. O dar kai išgirdau, kiek sumokėt reikėjo, tai pagalvojau, kad jūs turit pilną teisę ir pašnekėti, o aš galiu ir palaukti 😀 Dar nežinia, kiek man čia reikės palikti…


Sakoma, neišsižadėk tiurmos, terbos ir ubago lazdos. Ubagų irgi yra visokių. Vieni užsuka į vaistinę paprašyti keleto centų ar eurų, antri – tuos centus atneša, kad pasikeisti į stambesnį pinigą, o treti – atneša eurus, kad pakeisti į dar stambesnius eurus. Ir gana dažnai. O po to didžiuodamiesi ištaria, kad labai mums padeda, nes monetų visada prekyboje prireikia. Va taip 😀

Jeigu pratęsiant pinigų temą, tai vienas senjoras, gavęs grąžos vieną eurą ir jį apžiūrėjęs, sako:

– Bet man čia ne lietuvišką davei.

Pažiūrėjau, kad tikrai ne lietuviškas, bandžiau iššifruoti, kokios šalies, bet nepavyko. O jis man ir sako:

– Nesvarbu, kokios šalies. Bet matau, kad ne su kumele 😀Bus į kolekciją.


Beje, mėnulis didėja, pilnėja ir daro savo. Atėjo vidutinio amžiaus moteris ir sako:

– Bet kas čia su tais žmonėmis darosi? Vieni – iš durnyno, kiti – iš viešnamyno, jau normalių ir neliko.

Tada paprašė atsigerti ir išėjo. Tikrai, nieko nesuprantu, kas su tais žmonėmis darosi…

Arba, kita moteris:

– Kodėl 30mg kofermentas stipriau veikia negu 50mg?

– O iš ko jūs sprendžiate?

– Nes pirkau vienos firmos stipresnį ir jokio poveikio nebuvo, o kai anksčiau gėriau silpnesnį, bet kitos firmos – tada jaučiausi gerai!

Ir ką turėčiau atsakyti?

-Tai yra tik jūsų įsitikinimas

-Tada pirkite tą, kuris jums veiksmingas

-Taip, žinoma, nes šitas gamintojas yra geresnis

-Negali taip būti, nes abu gamintojai yra geri

-Papildas neturi jokio gydomojo poveikio

-Niekas nežino, kiek ten iš tikrųjų buvo tų miligramų viename ir kitame papilde. Nes po laboratorinių tikrinimų pasitaiko žymių nukrypimų nuo normos 😀 Gal jūsų gyvenime tuo metu vyko geri ar blogi pasikeitimai

Seneka kažkada pasakė:

Žmonių kalba tokia, koks jų gyvenimas.

Ir, tikriausiai, jis buvo teisus.

Turite klausimų? Parašykite juos čia!