Vaistininko užrašai

Turbūt kiekvienas darbdavys savo darbuotojui pateikia rekomendacijas ir nurodymus, kaip reikia elgtis su klientais. Visi nurodymai, žinoma, prasideda nuo pasisveikinimo iki atsisveikinimo. Kokio ilgumo elgesio rekomendaciją gauna darbuotojas priklauso nuo darbdavio kūrybingumo. Išsilavinusiam piliečiui net nereikia sakyti, kad jis turi pasisveikinti ir atsisveikinti. Bet, dėl visa ko, mums apie tai kas rytą primena juodu ant balto surašyta mantra. Tačiau, kaip pasakė H. Ibsenas:

Tūkstančiu žodžių nenuveiksi tiek, kiek vienu geru darbu.

Todėl mes mažiau skaitome, ką mums liepia, o daugiau darome 😀

Bet smagiau darbuotis yra tada, kai yra grįžtamasis ryšys ir abipusis supratimas. Taigi, palinkėčiau savo ir ne tik savo klientams ne tik priekaištauti, bet ir mokėti pasidžiaugti, nors ir smulkmenomis.

Juokas – visai nebloga draugystės pradžia ir pati geriausia pabaiga. Todėl, kai šypsomės jums, nesakykite:

Kas čia jums taip linksma? Palaukite, sulauksite mano amžiaus, tada pažiūrėsite! Kai vietoj duonos reikės pirkti vaistus, tada ir pasijuoksite.

A. Diuma pasakė:

Niekada nevėlu nutilti, jeigu žinai, kad meluoji.

Nemažai vyresnio amžiaus pacientų, kai ateina laikas mokėti už vaistus, išgirdę mokėtiną sumą, sako:

Na, žinote, aš tiek niekada nemokėjau! Prieš kelis mėnesius man reikėjo primokėti tik eurą, o dabar moku tris!

Tai va, pasakysiu, vienas iš popierinės kompensuojamų vaistų knygelės privalumas – išlikę ankstesni mokėjimai. Ir kartais, kai jau labai noriu apginti vaistinės prestižą ir įrodyti, kad ji nėra brangininkė, susirandu seną mokėjimo kvitą, kuris prisegamas prie recepto ir parodau (ir įrodau), kad vaistai ne tik kad nepabrangę, bet dar ir atpigę. Tada seka pauzė, o po jos:

Nu gal, gal, bet man atrodo, kad buvo pigiau.

Tačiau, matydamas akivaizdų įrodymą žmogus aprimsta ir supranta, kad tik emocijų vedamas taip pratrūko, o tu supranti, kad ta vaistų kainų pasiutpolkė visus veda iš proto 😀

Pagarba žmonėms yra pagarba pačiam sau. Jei esate supykęs, suskaičiuokite iki dešimties, prieš ką nors pasakydamas, ir iki šimto, jei įniršote kaip reikiant. Tada vakare, prieš miegą, mums nereikės spręsti dilemos:

O kodėl jis mane išvadino aferistu ir vagimi? Ar aš tikrai taip atrodau? Aš juk nekaltas, kad vaistų kainos kyla kaip ant mielių, ir, kitas dalykas – man visai nereikia svetimų pinigų… Ir apskritai, kur aš dirbu – turguj ar vaistinėj?

Dar nė vienas žmogus, nurydamas piktus žodžius, nepakenkė savo skrandžiui 😀 Bet jeigu dėl to skrandis sustreikuos, drąsiai kreipkitės, mes būtinai išgydysime.

Ir neįsižeiskite taip smarkiai, kad vaistinėse negalite nusipirkti transporto bilietų, pašto ženklų ar klijų. Mes taip pat dėl to nekalti. Kaip ir nekalti, kad pas mus negalioja „Senukų”, „Neste” ar „Charlie Pizza” nuolaidų kortelės. O ir prie lojalumo kortelės pridėtas pensininko pažymėjimas, deja, nesuteikia papildomos nuolaidos.

Nusipirkę brangių vaistų ar, atvirkščiai, ko nors negavę, raskite savyje jėgų ištarti „Viso”, „Sudiev” ar „Iki pasimatymo”. Tai, beje, nieko nekainuoja, o gerai nuteikia tolimesniems darbams.

Jeigu likimas jums duoda citriną – pasistenkite iš jos padaryti limonadą 😄