Bal 5, 2018 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #40

7.30

Prasideda mano darbo diena 😀 Atsirakinu ir pradedu susijunginėti techniką – kompiuterį, kasą ir visus telikus. Serialų per tuos telikus nerodo, bet reklaminių propagandinių vaizdo klipų – užtektinai. Jei kino filmą pažiūrėti per brangu, mielai kviečiame prie žydrųjų ekranų į vaistinę. Užsikaičiu kavos ir skaitinėju neperskaitytus laiškus apie perkainavimus, akcijas, naujienas ir visus kitus einamuosius reikalus. Jei kvailų laiškų nėra, rytas prasideda puikiai 😀

8.00

Durys atsidaro, žmonės dar miega. Nebent vienas kitas prabėgom prieš darbą užsuka kokį Theraflu ar Coldrex miltuką nusipirkti. Vis dar užsitęsusios žiemos atgarsiai…

9.00

Judesys darosi didesnis, miestas bunda, gatvės pagyvėja nuo automobilių triukšmo, žmonių juoko ir vaikų klegesio.

9.05 – 10.00

Antros darbo valandos istorijos:

Pagyvenusi senjorė perka, perka, perka ir dar vis perka, tada susivokia paklausti:
– Kiek dabar aš jau turiu jums mokėti? Nežinau, ar pinigų tiek turėsiu.
– 31€
– Aaaa, tai dar galiu kažką pirkti. Ką čia man dar galėtumėt pasiūlyti?

Vidutinio amžiaus vyras, bando mesti rūkyti.
– Ir kaip jums sekasi kovoti su rūkymu? – klausiu.
– Gerai , 1 cigaretė minus, raminančių 1 tabletė plius 😀

Bėgte įbėga į vaistinę ~70 metų senjorė ir rėkte išrėkia:
– Dabar pasakysiu labai negražiai: “Recepto neturiu. Duokit vaistų nuo skausmo arba jus nušausiu, nes labai jau skauda!”
Ir pabandyk tu jai neparduoti 😬

“Beviltiškas” klientas:
– Man taip skauda sąnarius, kad nežinau, ką ir pirkti. Niekas jau nepadeda – nei vaistai, nei alkoholis.

Vaistinė laikinai ištuštėja, todėl užsiimu naujo mėnesio akcijų spausdinimu, karpymu ir kaišiojimu į tam tikrą vietą 🙂 Prie to pačio ir dulkes pasivalau. Nesvarbu, kad algos man už tai nemoka.

10.00 – 11.00

– Kiek kainuoja 1tabl. Viagros?
– …
– Oho!!! Tada jau geriau pagerti eisiu!

Šitas žmogeliukas išėjo pagerti, tačiau įžengė kitas žmogeliukas ir nusipirko Viagros pakaitalą, pigesnį variantą. Atkirpau aš tą tabletę, jis pažiūrėjo ir sako:
– O negalite man tos tabletės apkirpti ratuku? Nes tie aštrūs kampai man kišenę išdraskys…

Vairuotojas atveža prekes, todėl pasiraitoju rankoves ir kimbu į sekantį darbą. Tarp bendravimo pertraukėlių, prekes sutvarkau ir vėl skaitau laiškus. O jie eina ir eina. Tai skubiai reikia perkainuoti prekes, tai atsispausdinti papildomą akciją, tai perkrauti kompiuterį, tai susipažinti su nauju ministro įsakymu, tai pranešimas apie slaptus pirkėjus, kurie tikrins mano kompetenciją darbe, tai…Jau noriu namo 😥 Bet dar tik vidurdienis! O su juo atbunda narkomanai.

11.00 – 12.00

Vaistinėje eilutė, bet narkomanams – nė motais!

– Man švirkštą vieną ir ampulę vandens! Greičiau!
– Į eilę stok!
– Aš neturiu laiko, manęs taksas laukia!
– Nematai eilės galo? Ar prieš tave nematomi žmonės stovi? Stoji į eilę ir lauki, o jei nėra laiko, tai eini lauk.
– Nu, bl…, užknisai, duodi švirkštą.
– Kai ateis tavo eilė…

Kai jis atstovi eilę, nusiperka švirkštą ir besikeikdamas išeina, lieka stovėti pakraupę klientai. Tada jie pradeda mane mokyti, kad reikia jiems (narkomanams) nusileisti, nerėkti ant jų, kalbėti gražiai, nes gali blogai baigtis. O aš manau, kad jiems nusileisti negalima. Kai su jais taip šneki, jie prisibijo ir privengia, nesvarbu, kad keikiasi. Vaistinėje tu privalai būti padėties šeimininkas, nes kitaip – užlips ant galvos.

Moteris sako:
– Ar jūs bent kokį aliarmo pultelį turite, nes labai jau pavojinga tokioj aplinkoj būti?

Turime mes tą pultelį, bet kol apsauga atvažiuos, aš gal jau su nupjauta galva gulėsiu 😀 Kartą, kai kvietėme vagiui apsaugą, tai atvažiavo po 9 min. Tai geriau jau neturėti iliuzijų.

Po emocijų atoslūgio gerai nuteikianti istorija, beveik pasaka prieš popietinį pogulį (ne mano pogulį, žinoma).

Moteris (~70m):
– Turiu dvi drauges mano amžiaus. Mes trise kartą per savaitę susitinkam išgerti kavos, tai pasišnekam nuo širdies. Aš labai nemėgstu, kai žmonės dejuoja, kad viskas blogai, viskas brangu ir t.t. Vis tiek kitaip nebus, ar dejuosi, ar ne. Tai viena mano draugė amžinai pradeda bėdavoti. Tada aš atsistoju ir sakau: “Negaliu daugiau klausyti, einu namo”. Tada ta trečioji sumojuoja kumščiu ir taria: “Tu nutilk! O tu, sėskis ir niekur neik!” Taip ir liekam visos savo vietose, kol vėl nepradedam kartoti scenarijaus😀

Kita senjorė:
– Ar gavote, ko prašiau?
– Priminkit, ko prašėte.
– Tai kad aš dabar jau pati neprisimenu.

12.00 – 13.00

Jau norėtųsi ko nors ir užkrimsti, bet nei laiko yra, nei sąlygų. Kai per dešimt minučių tenka dešimt kartų rankas plautis, tai praeina ir apetitas. O dar kai prieš tavo nosį narkomanas nusmaukia kelnes ir susišvirkščia į subinę vaistų (nuo skausmo), o po to ramiai užmiega prie kraujospūdžio aparato, tai greitai grįžti į realybę ir savo užkandžius kuriam laikui užmiršti 😀

Bet vaistinė nebūtų vaistinė.

Senjoras nusiperka išreklamuotų papildų ir sako:
– Kas čia žino, ar jie padeda, ar ne? Ai, svarbu pensiją išleidžiam kur nors… O po to laukiam naujos.

Vidutinio amžiaus vyras:
– Geriu tabletes su nikotinu, kad mesčiau rūkyti. Ir žinot ką? Nuostabu jas kramtyti, kol rūkai 🙂

Sekantis pirkėjas:
– Duokite man ABC.
– Vitaminų?
– Neee, nuo kosulio vaistų.
– Tai gal ACC?
– Nu jo.

Turime tokį pagyvenusį vyriškį, kuris kiekvieną savaitę perka po 10 vnt. širdies lašų. Ir kiekvieną kartą turi sugalvojęs vis naują istoriją, kodėl perka tuos lašus. Šį kartą buvo taip:

– Nešiau šiukšles, paėmiau netyčia tą maišiuką su širdies lašiukais ir išmečiau. Tai negi dabar lipsiu į konteinerį jų ieškoti?

Moteriškė pasakoja savo istoriją:

– Sunkiai gyvenau, tris vyrus turėjau…
– Oho, tai mirė, ar šiaip, charakteriai nesutapo?
– Tai du sūnūs ir dar vyras. Vargau, kol užauginau.
– Bet dabar jau gerai, užaugo vaikai, tai padeda turbūt?
– Aha, padeda – ranką ant peties.

14.00 – 15.00

Pamaina eina į pabaigą. Diena, tiesą pasakius, buvo eilinė, niekuo neišskirtinė. Dar kartą užmetu akį į paštą. Nieko ypatingo, tik keli pasiūlymai dalyvauti vaistų firmų vykdomuose “žaidimuose” – parduosi X, gausi XXL 😀 Dar, pasikeitę reitingų skaičiavimai, keli pranešimai apie išimamą iš rinkos vaistą ar liepimą iškelti vaistą į karantiną dėl blogo ženklinimo arba abejotinos kokybės.

Tada dar priimu naikinimui kelis kilogramus senų vaistų iš gyventojos, pabendrauju dar su keliolika pirkėjų ir išmušus mano laimingai valandai keliauju namo.

Praeina dar pusvalandis, kol visiškai išeinu iš darbo – ir mintimis, ir kūnu. Tada skanūs pietūs jaukioje aplinkoje normaliomis sąlygomis ir pokalbiai apie viską, tik ne apie ligas 😀

Turite klausimų? Parašykite juos čia!