Vaistininko užrašai

Neseniai teko apsilankyti gyvūnų prekių parduotuvėje. Joje buvo nemažai pirkėjų, taigi, teko šiek tiek palaukti eilėje. Kad žmonės iš didelės meilės užklysta į vaistines apiprekinti savo augintinius, jau žinojau 😀 O dabar teko iš arčiau stebėti ir paklausyti, kaip žmonės elgiasi čia, kur visos prekės – vien tik gyvūnams. Gal prie to pačio paprašo citramono?

Iki šio momento galvojau, kad tik vaistinėje žmonės pasakoja savas ir svetimas istorijas, ilgai renkasi, neapsisprendžia, dažnai nežino, ko nori ir stengiasi kuo ilgiau užtrukti. Suprantama, jiems trūksta bendravimo. Gal namie gyvena vieni, vaikai jau palikę namus, o gal ir Lietuvą… Kiti, likę vienu du – jau negirdi vienas kito kaip jaunystėje. O yra ir visai vienišų. Tada gyvenimo palydovais ir ištikimais klausytojais lieka namų augintiniai. Todėl, kai tiems augintiniams prireikia maisto, lesalo, vaistų, guolių, šiltų rūbų, batų ar žaislų, šeimininkai skuba tenkinti jų norų 😀

Pardavėja labai įdėmiai išklauso kiekvieną pirkėją, aptaria visas smulkmenas, supažindina su naujovėmis, pamoko, paaiškina, beveik kaip vaistinėje. O aš kantriai laukiu savo eilės, klausau ir puikiai viską girdžiu, nes nėra užrašo: PRAŠOME LAUKTI ČIA, todėl mes visi gražiai išsirikiavę vienas už kito.

– Man reikia šuneliui žaisliuko.
– Pažiūrėkite, kiek visokių turime.
– Gal šitą? Bet ne, spalva jam nepatiks. Tai va šitą. Bet gal ne, reikia didesnio, šitą dar nuris. O kokio amžiaus šunims skirti šie žaislai? Tai imu šitą, ir dar parodykite ant anos lentynos kur guli. Ne, šitas man negražus. O kaip jums šitas? Imsiu tuos… Tik jau kiniškų neduokite, dar numirs pragraužęs…

Su vienu pirkėju, tiksliau, pirkėja, baigta. Jeigu jūs dialogą perskaitėte per 30s, tai nereiškia, kad ta moteriškė taip greitai išsirinko 😀 Užtruko apie 10 min.

Sekantis pirkėjas:
– Praeitą kartą pirkau x maistą, bet mano katei netiko. Tai gal dabar kokį kitą parekomenduotumėte?

Ir prasideda ilgi vaikščiojimai po prekybos salę ir įvairių maišelių kilnojimai. Kai jau maistas išrinktas ir pinigai sumokėti, staiga pirkėjui į galvą šauna mintis:
– Bet jeigu mano katei nepatiks ir šis maistas? Ji pas mane tokia išlepusi. Gal man dar duokite guliašo su lašiša. Ne, bendrai tai su upėtakiu. O su krevetėm neturite? Ir pašteto dar duokite, tik kad daržovių nebūtų, tik mėsa…

Prieš mane liko dar trys pirkėjai 🙂 Vienas nusipirko 20 kg maišą maisto šuniui ir paskubom išėjo. Atėjo eilė merginai. Ji pirko įvairių rūšių maisto Jorkui, po to dar prisiminė, kad reikia gumytės plaukams surišti. Mano didžiam nustebimui, aksesuaras buvo išrinktas gana greitai. Liko senjorų pora. Kiek supratau iš pokalbio, jie čia lankosi dažnai, nes pardavėja apie jų augintinį žino beveik viską.

Moteriškė paprašo maisto, pardavėja pasveria dviejų rūšių, viskas einasi sklandžiai, jau beveik pinigai kasoje, bet:
– Mano katė labai pradėjo tukti. Tai gal nuo šito maisto?
– Tada aš jums pasversiu kito.

Išpila atgal į maišus netinkamą ir keliauja prie lentynų rinktis naujo maisto. Paieška užtrunka, tačiau ant prekystalio jau sveriamas naujas maistas. Pardavėja klausia:
– Tai gal ta jūsų katė mažai juda, todėl ir tunka?
– Na taip, į lauką neleidžiam, namie kiek pavaikštinėja. Bet mes jai vis kokį kąsnį numetam nuo savęs…
– Tai blogai darote. Katė turi valgyti savo maistą.
– Bet ji atsitūpia prie šaldytuvo, žiūri į mus ir miauksi. Tai atsidarau ir duodu.
– Tai ką jai duodate?
– Kiaulienos faršą labai mėgsta. Tai visada būnu jai paruošusi…
– Ar jūs žinote, kiek ten daug kalorijų?! Todėl ir tunka ta jūsų katė. Ar tikrinote kada nors cholesterolį? Dabar labai populiaru savo augintiniams tyrimus daryti. Kas antras pasigiria, kad dažnai daro tokius tyrimus. Greitai ir maistą gyvūnams žmonės pirks, pritaikytą pagal maisto netoleravimo testą, atliktą iš kraujo tyrimų 😀

O aš tada pasidomiu:
– O kada jūs sau paskutinį kartą darėte kraujo tyrimus, matavote cukraus kiekį kraujyje ar cholesterolį?

Jie patrauko pečiais ir sako:
– O kam? Aš sveikas, man nereikia.

Tada susimąsčiau: “Kada aš paskutinį kartą dariau kraujo tyrimus?”

Ir užsiregistravau pas gydytoją, ko nedariau labai seniai. Visada visiems sakiau:

Kam man tie gydytojai? Aš pats esu sau gydytojas.

Pasirodo, paskutinį kartą kraują iš venos man ėmė prieš trylika metų. Net gydytoja negalėjo patikėti tuo, ką mato. Paprašiau, kad domina viskas, kas gali būti nustatoma iš kraujo. Sumokėjau 150€ (gydymas Lietuvoje nemokamas 🙃), bet nurašiau visą sumą ant tų trylikos metų, pirmą kartą gyvenime pasitikrinau cholesterolį, cukraus kiekį ir vitaminą D.

Praėjo viena para ir sulaukiau gydytojos skambučio į namus. Liepė pasiimti kuo didesnį popieriaus lapą ir pradėti rašytis, ką nusipirkti. Pasirodo, visko pas mane mažai: K, Mg, Ca, D, Fe. Tik cholesterolio pakankamai, net per daug 🙂 Bet įdomiausia buvo sužinoti, kokius vaistus ar papildus ji man rekomenduos. Turiu pasakyti, kad maloniai nustebino, nes išvardino visus vaistus, kuriuos ir be jos rekomendacijos galvojau nusipirkti. Išsiskyrėme keturiems mėnesiams. Prižadėjau viską sąžiningai suvartoti ir nelaukti dar 13 metų.

Išvada: naudinga turėti gyvūnų, kurie priverčia nueiti į specializuotą parduotuvę, o ten dirbanti pardavėja primena, kad reikia pasirūpinti ne tik augintiniais, bet ir savimi 😀