Vaistininko užrašai

Sakoma, kad miego metu aplankantys vaizdiniai atspindi visa tai, kas slypi žmogaus pasąmoninėje dalyje. 

Sapnuose išryškėja mūsų baimės, vidiniai konfliktai, išnyra užgniaužtos nuoskaudos ir neišsipildę lūkesčiai. Taip pat atsiskleidžia giliausi troškimai bei svajonės. Ir tai, ką įvairiais būdais bandome ignoruoti ar nustumti į šalį realiame gyvenime, kažkokiu pavidalu iškyla sapnuose 🙂

Visos istorijos, nutikusios sapne, dažnai atrodo, kaip įvairių situacijų kratinys. Sapne viskas vyksta tikroviškai ir tik nubudus ir pabandžius viską sudėlioti į savas vietas, suvoki, kokių nesąmonių ten būta. Ir jeigu sapnas kažkuo tave užkabino ir bandai jį papasakoti, staiga supranti, kad tai padaryti nėra lengva, nes keistų situacijų dalyviai dažnai būna matyti pirmą kartą gyvenime arba iš viso nematyti, ir veiksmas kinta taip greitai, kad bepasakojant jau pats nesusigaudai, kurioje vietoje konkrečiai tu buvai, kas buvo šalia tavęs ir ką mes ten visi darėme 😃 Sapne viskas atrodo savaime suprantama ir pateisinama: jeigu ką tik šalia buvo tavo vaikai, o po akimirkos jau atsirado visai kita persona, tai nieko nuostabaus, įvykis nuo to nepasikeičia. Ir tik atsibudęs suvoki, kad jokios logikos ar tarpusavio sąsajų nėra, o ir ieškoti jų nereikia 🙃

Jeigu jaučiamės gerai, miegodami regime gražius vaizdinius. Kai išgyvename stresą, įtampą ar nerimą, dažniau aplanko nemalonūs, bauginantys sapnai. Šiandien aš jaučiuosi tiesiog puikiai, taigi, ir mano paskutinis sapnas nėra labai jau bauginantis, sakyčiau, daugiau linksmas.

Taigi, pabandysiu sudėlioti savo naktinę mozaiką 😉

Sapnuoju, kad aš ir didelė dalis mano kolegų išėjome, taip sakant, į gatves streikuoti 😡😤 Ir išėjome ne bet kaip, o ant kojūkų, su kuriais vaikšto cirko artistai, dar statybininkai ir visi kiti, kuriems reikia siekti aukštumų 😄 arba kad juos pastebėtų. Kad sapnuoju  kolegas, nieko ypatinga, bet kad mes išėjome streikuoti (!) ir dar ant kojūkų (!), tai jau ĮVYKIS. Aišku, realybėje tai, tikriausiai, niekada neįvyks, nes mes esame PER DAUG ramūs ir tolerantiški, tačiau tą jausmą patyriau bent jau sapne 🤯

Susirinko mūsų ne taip jau ir mažai, o dar visi tokie aukštaūgiai, su medinėmis ilgomis kojomis, rankose laikydami transporantus ir vėliavas. Vienos vėliavos buvo juodos – piratiškos, su kaukolėmis☠️ (gal tai reiškė nuodus?), kitos – su užrašu Vaistininko užrašai, dar kitos – kažkas panašaus į augalus:  🌸🌿🍁 , gal kokie homeopatai buvo prisijungę 🤔 Visi tokie pasipuošę, baltomis uniformomis: moterys – su trumpomis baltomis suknelėmis, panašiai, kaip med. seselės filmuose, tik vietoj kepuraitės su raudonu kryželiu – skrybėlaitė 👒 su gyvatėle 🐍, o vyrai – baltais marškiniais ir šortais, persirišę vieną akį juodu raiščiu (nelauk, Veryga, nieko gero). Keliaujame mes, tikriausiai, link Sveikatos apsaugos ministerijos, o gal Seimo, žinote, kaip tuose sapnuose – vieta keičiasi nuolat 😉 Galų gale, kokia ta vieta bebūtų, tikslas mūsų aiškus – IŠSIREIKALAUTI DARBO SĄLYGŲ IR ATLYGINIMŲ, KURIAIS GALĖTUME DIDŽIUOTIS GYVENDAMI LIETUVOJE. Mūsų rankose iš tolo švietė neoniniai (!) užrašai:

Pagarba vaistininkui! Ministre, išeik! Pažabokit krautuvininkus! Mes – ne vergai! Ministerijai skiepai nuo pasiutligės – nemokamai! Prie mūsų jungėsi vis nauji žmonės, dėkodami už mūsų pasiaukojimą darbe ir nuoširdžius patarimus gyvenime.

Ilgai ėję, pagaliau priėjome tvirtovę. Greičiausiai, tai ir buvo mūsų galutinė tikslo vieta. Savo garsiais skandavimais iškvietėme sveikatos ministrą (?). Jis pasirodė vienas, kažkoks beveidis (A. Verygos veido jis tikrai neturėjo), susivėlęs, užsimiegojęs ar apdujęs kaip po eilinės Xanax dozės – languose šviesa, namuose nieko nėra 😄 Apsirengęs kaip psichiatrijos klinikos pacientas – su už nugaros rankovėmis surišamais marškiniais, iš kurių kišenės kyšojo kanapės lapas 🌱 Pasikrapštė savo pliką pakaušį ir tarė: 

– Matau, laimės akyse pas jus nėra. O jos reikia? Tai išgerkit laisvinamųjų ir diena nušvis kitomis spalvomis…Tik recepto nepamirškit išsirašyti. O dabar, skirstykitės, nes noriu miego 😴

Ir tada, kaip niekada vieningai, už rankų ir kojų mes čiupome tą beveidę žmogystą ir pradėjome tempti į visas keturias pasaulio puses, šaukdami:

– Čia tau nuo šiaurės Lietuvos, čia tau nuo pietų Lietuvos, čia – nuo vakarų, o čia – nuo rytų Lietuvos vaistininkų. Kad tave penkios gyvatės sukandžiotų, kad tau skirti skiepai su priemaišomis būtų neveiksmingi, kad tave pavaišintų kinietišku maistu, kurio prieduose apstu kancerogeninių medžiagų, kad tavo kokos lapai  būtų sumaišyti su senos lapais ir kad, pagaliau, tavo valdymui ateitų galas!

Į pagalbą ministrui išėjo jo kariauna. Kadangi jie visi taip pat buvo apsirengę tramdomaisiais marškinėliais, sutvarkyti juos mums pasirodė vieni niekai. Surišome visus į vieną eilę (kaip per Čipolino nuotykius) ir iškilmingai vedėme juos per Lukiškių aikštę į vis dar veikiantį kalėjimą. Kalėjimo vidiniame kiemelyje  pasigirdo Mendelsono maršas, kuris vis garsėjo ir kito į kitą muzikinį foną. Stebėti belaisvius buvo labai miela, tačiau muzika tapo jau nebepakenčiama, kol supratau, kad tai ne linčo muzika, o mano žadintuvas, kviečiantis mane ruoštis naujiems dienos iššūkiams 😷🤧

Ir nors tai buvo tik sapnas, patyriau nemažai gerų emocijų, jau vien dėl to, kad pamačiau kitą vaistininkų veidą. Galbūt, kažkada iš tikrųjų mes vieningai išeisime į gatves pakovoti dėl savo teisių, priversdami atsakingus asmenis įsiklausyti ir į mūsų vargus ir rūpesčius 😎