Vaistininko užrašai

Nors už lango visai ir nepavasariški orai, užtat širdyje ir vaistinėje – amžina aistra 🙂 Kiekvienas rytas dabar prasideda nuo rimto pasiruošimo darbui. Prieš įžengiant į savo valdas, patikrinu, ar visi lapeliai, informuojantys, kad pirštinių, kaukių ir dezinfekcinio skysčio neturime, yra savo vietoje. Tuomet dezinfekuoju rankas. Toliau, kaip įprastai – kompiuteriniai ir popieriniai darbai. Prieš atveriant duris plačiajai visuomenės daliai, kaip reikiant pasigražinu. Arba ne, tiksliau būtų – pasislepiu po kauke 😷, kad manęs niekas nepažintų 🤡 ir nors saulės dabar ne tiek ir daug, dėl visa ko užsidedu akinius 😎  nuo koronos dulkių. Kai jau visos detalės suderintos, užsimetu paskutinį  atributą – baltą chalatą ir drąsiai žengiu link durų, už kurių jau būriuojasi grupelė pirkėjų. “Kaip jūs originaliai atrodote! Pažint neįmanoma.” Bet vis tiek atpažino. “Koks čia jūsų žodžiais nenusakomas Dress code? Casual ar Smart Casual?”. O kad aš žinočiau! Gal mokslinio bendradarbio 🤔

Kadangi visi interesantai į vaistinę nori patekti vienu metu, tenka priminti apie sudėtingą laikotarpį ir laikytis instrukcijų. Žmonės pasitaikė supratingi, todėl problemų dėl pirmumo teisės nekyla. Beje, per visą dieną pasitaiko ir nepaklusniųjų, tačiau griežtas žodis padeda. Įpusėjus darbo dienai einu patikrinti, ar gerai laikosi skelbiama informacija, nes kas trečias-penktas žmogus vis paklausia apie kaukes, pirštines ar dezinfekcinį skystį. Visi lapukai laikosi stipriai, todėl vieno kito klausinėtojo perklausiu, ar nereikia apsilankyti pas akių gydytoją pasitikrinti regėjimo.

Puiku, kad nemaža dalis gyventojų šiuo metu vaistus ir kitas prekes užsisako internetu. Taip išvengiama susibūrimų ir artimų kontaktų. Tačiau stebina užsakovų nekantrumas. Telefoninis skambutis:

– Ar jau galima pasiimti internetinį užsakymą?

– Koks užsakymo Nr? Ne, dar neatvežė. O kada užsakinėjote?

– Ką tik, prieš kelias minutes mygtuką paspaudžiau.

Yra manančių, kad internetinį užsakymą spės atvežti per tą laiką, kol nužingsniuos iki vaistinės:

– Gal jau atvežė mano prekes?

– O pranešimą į telefoną gavote, kad prekės JAU pristatytos?

– Negavau. Bet prieš valandą užsakiau.

Reikėtų žinoti, kad užsakymą vykdo sandėlis, o ne pasirinkta vaistinė, todėl siuntos keliavimas iki galutinio taško užtrunka tikrai ne valandą, ir ne dvi, nesvarbu, kad užsakinėjote naudodamiesi sparčiuoju internetu 😀

Pagal instrukcijas, po poros darbo valandų turėčiau daryti 5-10 min. pertraukėlę. Ne tam, kad pailsėčiau, bet, kad pasikeisčiau pirštines, kaukę, dezinfekuočiau visus paviršius ir mygtukinius prietaisus. Tačiau to padaryti man nepavyksta. Tai – visų dirbančiųjų PO VIENĄ problema.

Netoli kasos padėtas dezinfekcinis skystis klientams. Tiesa, buvo padėtas. Atėjo žmogelis nusipirkti sauskelnių, todėl teko palikti jį vieną (kiti juk už durų stovi 🙂) ir eiti atsinešti tą poką. Kol susisukau, jo ir pėdos ataušo. Pasirodo, jam labiau reikėjo to skysčio… Nelengva šiandien visiems 😮

Mūsų pirkėjų ausis dabar pasiekia įvairi informacija su ypatingais pasiūlymais (kaip pavyzdžiui, vaistus pristatys savanoriai), todėl kartais ji neteisingai interpretuojama. Skambutis telefonu:

– Laba diena, kaip gerai, kad jus radau. Aš jūsų niekaip nesulaukiu.

– ???

– Taigi paskelbė, kad vaistininkai atneš vaistus į namus. Tai ar jau paruošėt man?

– Taigi, močiute, sūnų turite, ateis ir nupirks. Sakėt, kad kas dvi dienas atvažiuoja.

– Tai dabar, vaikeli, jis nežinia, kada atvažiuos. Jis bijo iš namų išeiti…

O ką, gal ir neblogai būtų: užkabinu lentelę su užrašu

“Išėjau pas pacientą. Būsiu po 15 min. Jei gersim kavą – už 30 min.”

Kavos, žinoma, negersim, nes karantinas, bet atitrūkti  pusvalandukui ir įkvėpti šviežio oro gūsio –  tikra atgaiva 😊

Taip ir prabėga diena, klausantis padėkų ir nusiskundimų, skaitant administracijos laiškus ir vykdant nurodymus, vėdinant ir dezinfekuojant patalpas bei gaudant vagis. Nusimetu pirštines, kaukę, akinius, kurie taip spaudžia smegenis, kad po to dar namie kelias valandas bandau nusiimti juos nuo galvos. Ženkliai palengvėja 🙂 Namai jau beveik pasiekiami ranka…

Bet dar ne vakaras, todėl po darbo skubu į parduotuvę vykdyti artimųjų užsakymo. Galiu pasidžiaugti, kad turiu nuostabiausius tėvus pasaulyje, kurie (nesvarbu, kad jau užaugau) vis dar jaučia pareigą rūpintis ir globoti, todėl be jokių bambėjimų ir išankstinių nusistatymų išsitraukiu iš kišenės sąrašiuką ir keliauju į prekybos centrą. Atrodo, paprasta: duona, batonas, pienas, kefyras, varškė, kiaušiniai, mėsa, sūris, daržovės… Bet paprasta tik iš pirmo žvilgsnio. Pieno reikia ieškoti tik vieno gamintojo ir tam tikrų procentų riebumo. Talpa – taip pat svarbu. Kefyrui tokie patys reikalavimai – toks ir ne kitoks. Su kiaušiniais turėtų būti paprasčiau. Bet taip nėra, nes turiu rasti pageidaujamą gamintoją, dydį ir dar su nurodyta kaina 0,89 cnt su akcija. Kas ieško, tas randa ✌️ Keliauju toliau. Varškė. Užsakymas – dviejų rūšių, viena maišelyje, kita – dėžutėje. Viena didesnė, kita mažesnė. Gamintojai skirtingi. Ir būtinai 9%. Nepamiršti sužiūrėti galiojimų ir imti iš galo. Tą ir padarau. Su kiauliena ir vištiena didelių problemų nekyla, nes nurodyta vieta ir lentyna, kurioje viskas guli. Ilgiau užtrunku prie duonos gaminių. Jų tiek daug, gal net daugiau, nei vaistinėje papildų. Bet ir čia pasitarnauja nurodyta lokacijos vieta: juoda duona – akių lygyje, batonas – apatinėje lentynoje, žaliam maišelyje. Penkių grūdų, bet kad grūdai būtų ne stambūs, o sumalti. Čia jau tenka tikslintis telefonu, nes tie grūdai man pasirodo per stambūs 🤔 Po išaiškinimo, stveriu ir suku link daržovių. Reikia saliero šaknies. Paiešką susiaurina nuoroda – salierai sudėti šoninėj lentynoj, kur čiulba paukštelis. Gerai, kad Maxima apie viską pagalvoja. Pagal paukštelio čiulbėjimą lengvai randu saliero galvą ir žingsniuoju kitų produktų link. Tolimesnė produktų paieška vyksta sklandžiai, todėl prekių krepšelis greitai pasiekia užsakovą (tikrai greičiau, nei vaistai, užsakyti internetu). Krepšelis perduodamas per atstumą, pasižiūrim vieni į kitus, įsitikinam, kad viskas gerai ir išsiskirstom po namus. Šis apsipirkimas – lyg pabėgimo kambarys – nesibaigiančios užduotys ir daiktų paieškos. Arba vaikystėje žaisti žaidimai, kai ieškodavom paslėptų daiktų kambary – šalta, šilta, karšta, radau! Ką gi, dienos darbai nudirbti, laukia atokvėpis.

Praėjo dvi dienos. Telefono skambutis išverčia iš koto: 

– Kada vėl žadi važiuoti apsipirkti? Man reikėtų grietinės.

– Tai ko neprašei užvakar?

– Tada dar nereikėjo. Ir silkės nupirktum, pieno…

😮🙂😄🤣