Mano dienoraštis 
0Dienoraštis #79
Neginčytina, jog mes visi sudaryti iš visiškai tokios pat materijos, kaip ir protingiausios, kūrybingiausios, įstabiausios būtybės. Maža to, mes susidedame iš lygiai tokių pat atomų struktūrų, kaip ir aukščiausi planetos kalnai ar šviesiausios Galaktikos žvaigždės. Aišku, tą patį galima pasakyti ir apie bulvę, sraigę ar mėsos vyniotinį 🤓 Gal todėl gyvenime tiek daug nesusipratimų?
“Gal turite medžiaginių juodų kaukių, nes nuvežiau tėvams į kaimą vienkartinių medicininių, o kitą kartą atvažiavusi matau, kad mama jau medžiaginę nešioja ir giriasi man, kad rado numestą prie parduotuvės, ant kelio… Pasiėmė, nes labai graži jai buvo 😳 Sako, išsiploviau ir gerai 🤭 Atrodo, ir protingi, bet, matyt, tas virusas kažkiek vis tiek paveikia 🤯”
Bet nereikia stebėtis kaimo senjorais, ir mieste užtenka “šviesuolių”, ir ne tik pagyvenusių. Viena vidutinio amžiaus moteriškė pasigyrė, kad išsikirpo vieną sluoksnį iš medžiaginės kaukės, nes jai kvėpuoti per sunku 😮
“Kokių spalvų vienkartinių kaukių turite? Aš kolekcionuoju, turiu mėlyną, žalią, baltą. Gal geltonų ar raudonų turite 🌈?”
“Ar nekeičiate panaudotų kaukių naujomis? Nes atnešus tuščius buteliukus nuo kosmetikos, galima gauti nuolaidą kitam gaminiui, tai galvoju, gal ir su kaukėm kokia nors akcija vyksta 😷”
Ne ką keistesnius klausimus užduoda ir vaistų firmų atstovai. Paskutiniu metu juos labai domina konkurentų veiksmai. Pavyzdžiui, ar vaikšto po vaistines, ką jie siūlo. Sakau, skambina ir siūlo kaip ir jūs, savo prekes, gąsdindami, kad gali sutrikti tiekimas, todėl reikia daugiau užsakyti 😀 Bet kaip tyčia tų įkyriai siūlomų prekių tiekimas nenutrūksta… Toliau domisi, ar ateina, ar tik skambina telefonu, gal atneša šiltų patiekalų? Sakau, nea, bet galit paruošti 🍱 Netrukus ir fiziškai apsilanko viena atstovė ir pradeda kniaukti, kaip matė nešiojant vaistininkams pietus. Hmmm, gal čia nuo pardavimų priklauso ar dar kokių paslaptingų įsipareigojimų? Reikės pasidomėti 🧐
Būti ar nebūti? Pakenks ar nepakenks? Išliksiu ar nebe? Dažnas užsuka į vaistinę padiskutuoti skiepų tema. O tema šiandien labai aktuali. Kartais klientai taip įsivelia į diskusijas, kad pamiršta, ko atėjo į vaistinę 🙂:
“Yra visokių skiepų, ir kiekvienam jie skirtingai veikia. Nemanau, kad daktarai nori nužudyti ką nors, todėl manau, kad skiepai nežudo.”
“Visko būna, bet jie kuriami ne žudymui, vadinasi, reik pritarti.”
“Aš skiepą gavęs, už 20 min įkaliau dvi bonkes alaus, ir dar gyvas 🙂”
“O kokia jūsų nuomonė apie skiepus nuo COVID-19? Ar patariate skiepytis, ar ne? Aš tai jau pasiskiepijau, bet man įdomu 🤔”
“Radote ko klausti! Miręs pacientas – prarastas klientas 🤭 Mus, senjorus, tuoj suskiepys, todėl klientų neprarasite 😁”
“Ar aš pasiskiepijusi galėsiu susilaukti sveikų palikuonių?”
“Kas per kvailas klausimas?! Ar skiepų gyvenime pati neturėjai? Dėka jų dabar ir vaikštome savo kojomis šia žeme.”
Pasiklausai ir supranti, kad Lietuvoje yra ne tik trys milijonai krepšinio trenerių, bet ir ne ką mažiau sveikatos specialistų 🦠💉 Žinoma, mes stengiamės atsakyti į visus iškilusius klausimus, tačiau net ir mūsų bendruomenėje yra skirtingai mąstančiųjų, todėl gavęs atsakymą, kuris jo netenkina, žmogus eina kitur, ir dar kitur, kol pasiekia sielos ramybę ir nusprendžia pats – skiepytis jam, ar ne.
Bet palikime skiepus ir kaukes ramybėje. Ir be jų vaistinėje apstu įdomybių 🤡
Du panašaus amžiaus, bet nepažįstantys vienas kito žmonės – vyras ir moteris, apsilankę vaistinėje skirtingu metu, dalinosi gyvenimo tiesomis:
“Kiekvienas vedęs vyras gyvenime nors pusvalandžiui svajoja pabūti viengungiu” 🤷🏻♂️
“Taip nuobodu būti ištekėjusiai, bet dar nuobodžiau būti našle” 🙍♀️
Beje, pratęsiant mintį apie gyvenimą:
“Vietoj dantų pastos žmonai būtų gerai klijų dantų protezams nupirkti, kad namie ramiau būtų”,– dalykiškai, ramiu balsu ištarė vyriškis, lyg sakydamas: “Štai kodėl dangus mėlynas”.
”Man stiklo”,- prašo klientas vaistinėje (!). “Ir ką planuojate daryti?”, “Ką, ką, dantis valyti”.
Na, kaip aš iš karto nesupratau, kad jam reikia Biomin F dantų pastos su bioaktyviu stiklu 🤪?
Bet ar visus čia supaisysi?
“Kapišonų man reikia”. Atsargiai perklausiu, gal ką ne taip išgirdau. “Kapišonų”,- pakartoja. Hmmm, galvoju, į kokią čia artimesnę drabužių parduotuvę pasiųsti, bet staiga į galvą šauna mintis. “Turėjote galvoje, sargių?” “Joooo.”
“EUREKA!!!” – sušunku mintyse ir su liūdesiu žvelgiu į laikrodį, kuris rodo, kad darbo diena dar tik įpusėjo…