Vaistininko užrašai

Nors Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena minima spalio mėnesį, šia tema parašinėsiu dabar. Ši tema man aktuali tiek, kiek ir daugeliui iš jūsų. Tai reiškia, kad kasdien apie tai tikrai negalvoju, bet, kaip supratingam piliečiui – ji yra svarbi. Juolab, kad ir apklausos metu labai norėjosi sužinoti, kiek tai svarbu ir žinoma yra kitiems piliečiams ?

Mažiausia dalis – nieko apie tai nežino.

Bet yra ir tokių, kurie dėl kažkokių aplinkybių nesutiktų dovanoti savo organų po mirties.

Kažkokia liūdna tema mane „pasigriebė” ankstyvą pavasario rytą, bet laikas sustabdyti apklausą ir šiek tiek parašyti dėl tų kelių žmonių, kurie nieko apie tai nežino. Gal jie kažkada prisijungs prie tų, kurie visais įmanomais būdais nori pasaulį padaryti geresnį ir gražesnį ?

Kai kažkada reikėjo rinktis darbo temą, norėjau giliau pasikapstyti šioje srityje, bet griežtas dėstytojų tonas privertė persigalvoti. Jie skaitė, kad tai ne farmacininkų reikalas ir tokia tema farmacijos sričiai yra neaktuali. Leidimo negavau, bet mintys apie tai iki dabar neapleidžia.

Tiek apie ligas, tiek apie kitas bėdas mes dažniausiai negalvojame ir mąstome, kad visa tai mus aplenks. Bet jei šiandien viskas gerai, tai dar nereiškia, kad tai tęsis amžinybę (kad ir kaip to norėtųsi). Nors visiems linkiu tik geriausio ?

Ar žinojote, kad vienas donoras, palikdamas šį pasaulį, gali išgelbėti 7 žmonių gyvybes!!!

2012 m. pabaigoje registre buvo užregistruotos 16 533 donoro kortelės.
2015 m. balandžio 1d. – 20 839.
2015 m. liepos 1d. – 21 310 asmenų, sutikusių, kad jų audiniai ir (ar) organai po jų mirties būtų panaudoti transplantacijai.

Šie pamažu didėjantys skaičiai suteikia daug vilties sunkiai sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems.

Kai per žiniasklaidą praneša, kad vienas miręs žmogus išgelbėjo ne vieną, ir ne dvi gyvybes, apima nuostabus jausmas. Ir didelė pagarba – mirusiojo artimiesiems, kurie priėmė tokį nelengvą sprendimą.

Beje, Donoro kortelė reiškia teisinį patvirtinimą, kad jos turėtojas savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai.

Nemažai žmonių atsisako būti donorais dėl įvairių baimių (kad kažkas gali būti suinteresuotas nužudyti dėl organų), dėl įsitikinimų (kad prieštarauja religijai) ar blogų minčių (jei tik pasirašysiu sutikimą, tai būtinai kas nors blogo atsitiks).

Tai – kiekvieno pasirinkimo laisvė.

Kita vertus, kokia prasmė visus tuos reikalingus ir naudingus organus palaidoti po žeme?

Bet kiekvienas gyvenimą po mirties įsivaizduoja kitaip. Matyt, tai ir trukdo priimti patį teisingiausią sprendimą.

Mūsų medicina juda nenusakomu greičiu į priekį ir reikia tik pasidžiaugti, kad jos ir gydytojų profesionalų dėka galima suteikti antrą gyvenimą to laukiantiems ilgus metus ar mėnesius. Vis daugiau apie tai kalbama viešai, skatinama priimti teigiamą sprendimą, pranešama apie sėkmingai įvykdytą organų persodinimą, pateikiami naujai gyvenimui prikeltų žmonių išgyvenimai ir padėkos.

Tai padeda pakeisti mąstymą.

O tiems, kas mažai girdėję apie transplantaciją, trumpai parašysiu, kad yra gyvybiškai svarbūs organai, kurie gelbėja gyvybę – širdis, inkstai, kepenys, plaučiai, kasa, plonosios žarnos. Ragenos nėra gyvybiškai svarbus audinys, tačiau žmogui grąžintas regėjimas gali prilygti stebuklui ?

Taigi, kiekvienas žmogus, norintis tapti donoru, turi užpildyti Donoro kortelę. Pasirašyti sutikimą galima bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje.

Nuo 2014 metų sutikimą galima pasirašyti ir internetu.

Na ir pabaigai prie tos liūdnos temos. 14 metų mano šeimą džiugino nuostabus šuo. Didelis, mielas, draugiškas, supratingas ir be galo mylintis vaikus. Diena iš dienos saugojo mus, juokino, linksmino ir nekėlė jokių rūpesčių.

Galvojau, kad tai tęsis amžinybę. Bet vieną naktį jis išėjo… Amžiams ?. Labai jo trūksta… Kito tokio jau neturėsiu niekada ?