Mano dienoraštis 
0Dienoraštis #89
– Man 500 anglies tablečių.
– Ar tikrai jums reikia tiek daug?
– Taip, taip, reikia. Ne man. Arkliui.
😀
– Man myžiaus.
Va čia tai jau bus, mintyse pagalvojau. Viską perkračiau galvoje, ką galėčiau tokiam atvejui pasiūlyti, bet ką čia siūlysi, jei niekas neaišku 🤔, todėl bandau tikslintis:
– Nuo miežio?
– Ne. Ar aš sakiau, kad nuo miežio?
– Ne, bet galvojau, kad pataikysiu. Indelį šlapimo tyrimams?
– Ne.
Matau, kaip pirkėjas kaifuoja nuo mano spėlionių ir džiaugiasi ekspromtu susikurta pramoga, todėl bandau jo nenuvilti – protų mūšis tai protų mūšis 🤯 Be to, ir žmonių vaistinėje daugiau nėra, taigi, žaidžiame toliau:
– Anyžių arbatos? Saldainių su anyžiais?
– Net nepanašu.
Bandau prisiminti visas pakuotes, ant kurių nupaišytas sysiojantis žmogeliukas. Bet niekas nepakliūva po akim 😕, todėl šaudau toliau:
– Šlapimą varančių preparatų? Problemos su šlapimo takais?
– Ne, su šiuo reikalu viskas gerai. Greičiau jau su virškinimu problemos.
– Hmm, tai gal Mezymo?
– Bingo! Pagaliau pataikėt!
Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu 😮, bet nutariu įtraukti šį naujadarą į savo užrašus…
Dešimtas hemorojaus lygis…
xxx
– Man lacalut active.
– 50 ml ar 75 ml?
– Taigi man tablečių reikia.
– Tokiu pavadinimu vaistų nežinau, tik dantų pastą.
– Kaip tai nežinote, pas jus pirkau aną kartą. Dar receptą turėjau.
Ir pasikuitusi rankinėj ištraukia dėžutę Cavinton forte.
🤦♂️🤦♀️Žmonės, mielieji, kas dedasi jūsų galvose 🤔
xxx
– Man išrašytas elektroninis receptas. Ten turi būti trys vaistai.
– Jums išrašytas vienas vaistas, kuriame – trys veikliosios medžiagos.
– Bet man reikia trijų vaistų.
– Tai ir bus vienoje tabletėje trys vaistai: du nuo aukšto kraujo spaudimo ir vienas nuo cholesterolio. Aš jums parodysiu dėžutę, kaip atrodo tie jūsų vaistai.
– Gydytoja sakė, kad skiria man tris.
– Žiūrėkite, viena tabletė vietoj trijų. Tik džiaugtis reikia, kad mažiau tablečių teks vartoti. Taip juk geriau 😉
– Man nereikia kaip geriau, man reikia trijų dėžučių!
– Supratau, kad jums nereikia kaip geriau, o reikia kaip daugiau.
– Man reikia, kaip gydytojas išrašė. Eisiu į kitą vaistinę…
😎
Prasiveria vaistinės durys ir įeina solidus vyriškis. Priėjęs arčiau, išdidžiai taria:
– Atnešiau vaistus utilizuoti. Ir guldo ant prekystalio nemažą maišelį “vaistų”.
Pažvelgiu viena akim į utilizavimui skirto krepšelio turinį ir stumiu jam atgal:
– Vaistinė priima tik vaistus, o pas jus čia tik kojinių nešvarių trūksta – ir higienos prekes sukrovėte, ausų krapštukus panaudotus, maisto papildų visa galybė. Aš gi nerūšiuosiu jūsų atliekų.
– Tai ką, gal naujus ausų krapštukus turiu atnešti? Ir kodėl turiu rūšiuoti? Ką vaistinėje pirkau, tą ir turite priimti. Išsigalvojate čia visokių sąlygų 🤨
– Dar kartą kartoju – priimame tik vaistus. Kas būtų, jei kiekvieną atneštą šiukšlių maišą dar turėtume išrūšiuoti? Kada dirbtume savo tiesioginį darbą?
– Iš kur man žinoti, kur čia vaistai, o kur papildai? Ką sudėjo, tą ir atnešiau.
Ir paėmęs maišą, pradėjo versti jo turinį. Atseit, žmonių nėra, kartu parūšiuosime 🤭 Po peržiūros, vaistų pusėje liko 100 g utilizuojamo turinio, o piliečio rankose – likęs kilogramas nereikalingų daiktų, tarp kurių, beje, ir suplyšęs mobilaus telefono dėklas…
Gal jau atėjo laikas parengti naujus teisės aktus, kurie aiškiau apibrėžtų gyventojų ir vaistinių teises bei pareigas, nes paskutiniu metu, atrodo, kad dirbame ne tuos darbus…
Nemanau, kad kapstytis po šiukšles ir galvoti, kad jose, visgi, yra kas nors gero, puiki mintis 👀