Lap 18, 2021 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #96

Vaistininko dienoraštis

Kai verslas kuria psichologiškai saugią darbo aplinką, vidinė emocinė sveikata įmonėse tik gerėja. Tai lemia augantį darbuotojų įsitraukimą, didėjantį darbingumą,- rodo tarptautinės audito ir verslo konsultavimo bendrovės atlikti tyrimai. Saugumo ir emocinės sveikatos užtikrinimas pasaulyje tapo pagrindiniu verslo prioritetu. Ką gi, pažvelkime į vis gerėjančią emocinę savijautą.

Ankstyvas rytas, nuotaika puiki, ruošiuosi į darbą. Išvažiuoju į gatvę ir netikėtai stringu automobilių spūstyje. Negailestingai bėgančios minutės akivaizdžiai byloja apie tai, jog vaistinės laiku atrakinti nespėsiu. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis… Juolab, kad ir situacijos pakeisti negaliu, todėl tiesiog keičiu požiūrį į ją. Dar labiau pasigarsinu muziką ir vėžlio žingsniu judu didžio tikslo link. Tikslas pasiektas 08:05, taigi, ne taip jau ir blogai (tikėjausi blogiau). Šiek tiek užtrunku, kol įparkuoju automobilį (globalinė problema), tada – signalizacija, chalatas, kaukė, pirštinės, kompiuteris, kasos aparatas, stacionarus kraujo spaudimo matavimo aparatas, pinigų tikrinimo aparatas (viską reikia sukaišioti į elektros lizdus). Dar reikėtų perskaičiuoti pinigus, kuriuos vakar kasoje paliko kolegė, bet nėra kada, nes dar reikia įsijungti virdulį – kavą šiandien gersiu esant prastai emocinei būsenai. “Bet ir miegate ilgai. Jau penkias minutes laukiu prie durų”,- taria pirmasis klientas. “Taip, leidau sau šiandieną ilgiau pamiegoti, kad vidinė emocinė sveikata būtų geresnė”,- burbtelėjau. “Man reikia galimybių paso, nes anas baigė galioti, negaliu į parduotuvę patekti”. Po galais, antra diena spausdintuvo kasetė vėluoja… Ką čia gražaus sukūrus 🤔 ”Kažkokie trikdžiai nuo ryto, nėra internetinio ryšio, negaliu prisijungti nei prie e-sveikatos, nei prie kitų svarbių puslapių”,- teisinuosi ir neraudonuoju, nes tie sutrikimai iš tikrųjų gana dažni. Kadangi šalia dar trys vaistinės, tikiuosi, kad klientas sėkmingai gaus naują galimybių pasą. O ir tempti iki paskutinės galiojimo dienos ar nakties kaip studentui, nereikėtų. Bet ką čia ir moralizuoti, dažnas iš mūsų toks…

Kol neatėjo kitas pirkėjas, skubu prie kavos puodelio. Bet kodėl nejaučiu kavos kvapo? Gal kovidas? Neeeee, pasirodo, kad vanduo užvirė, bet ant kavos jo niekas neužpylė 🤣 Vėl per naują kaičiu vandenį ir… ateina naujas pirkėjas, pareikšdamas, kad jam yra išrašyti penki receptai. Pradedu jungtis prie e-sveikatos ir įtemptai klausau, kada užvirs vanduo. Likimo pirštas – nėra ryšio su Registrų centru. Dabar man aišku, kodėl neraudonavau dėl galimybių paso – šeštas jausmas neapgavo 🤗 Skambinu kolegoms, skaitau administracijos laiškus ir suprantu, kad problema žinoma ir ją bandoma pašalinti. Taigi, penki receptai atkrenta ir mintyse aš jau mėgaujuosi aromatingos kavos gurkšniais. Bet kas gi čia dabar! Aš ir vėl negirdėjau, kaip užvirė vanduo! Emocinė įtampa pavojingai auga, todėl šį kartą stoviu prie virdulio ir laukiu to skambtelėjimo. Net jei ir ateis pirkėjas, manau, nesupyks, jei 20 sekundžių jam teks ramiai pasidairyti po vaistinę. Svarbu tik, kad jis nebūtų slaptasis pirkėjas, nes tada jau amen 😇 Šį kartą sėkmingai užplikau kavą ir jaučiu, kaip gerėja mano emocinė būsena. Bet tai dar nereiškia, kad kavą išgersiu skaniai ir ramiai. Staiga prisimenu, kad ryte neatlikau kasos darbų, t.y., neįdėjau pinigų į kasą ir nepadariau ataskaitos. Gerai, kad niekas nieko dar nepirko ir pinigų kasoje nepadaugėjo, todėl atlieku tai dabar. Pamažu pradedu įsivažiuoti į darbo ritmą: prekių tvarkymas, pirkėjų priekaištų išklausymas dėl e-receptų (sistema vis dar neveikia), dėl kai kurių vaistų tiekimo sutrikimo, dėl “pabrangusių” vaistų, dėl to, kad negali patekti pas specialistus ir net pas šeimos gydytojus. Tada jau kelintą kartą išgirstu gydytojų ir med. personalo priekaištus dėl to, kad atiminėjame iš jų duoną, siūlydami vakcinaciją vaistinėje 💉 Nei aš teikiau tokius siūlymus, nei aš juos palaikau. Jeigu vakcinacijos centrai ir poliklinikos lengvai susitvarko su norinčiųjų pasiskiepyti srautais (kiek žinau, dabar jie ženkliai sumažėję), tai tik sveikatos ministerija ir krautuvininkai gali paaiškinti gaunamą naudą. O mes, paskutinioji grandis, esame tik keistų sumanymų vykdytojai, kurie iš to negauna jokios naudos – nei pinigine išraiška, nei emocine sveikata. Anaiptol, stresas, kai viena ranka dedi prekes į krepšelį, o kita ranka – adatą duri (gal ir per vaizdžiai pasakiau, bet, manau supratote, ką iš viso norėjau pasakyti).

Diena įsibėgėja, nuotaika mažėja, klientai nenustoja stebinti: pirkėja ištiesia veterinaro išrašytą receptą lorazepamui. Kas nežino, supažindinsiu, tai –  psichotropinis vaistinis preparatas, skirtas trumpalaikiam nerimo simptomų malšinimui ir su juo susijusios nemigos gydymui. Beje, tai jau antras atvejis (pirmas buvo kitas benzodiazepinas – bromazepamas) po to, kai nuo liepos mėnesio įsigaliojo nauja tvarka,  rašant psichotropinius vaistus ant popierinio recepto (dabar reikia papildomo recepto, kaip ir narkotiniams vaistams). Teko matyti šunims rašomą diazepamą epilepsijai gydyti, bet kad rašytų receptus šiems vaistams, tai jau, sakyčiau, peržengia visas padorumo ribas 👩🏻‍⚕️Ar pardaviau? Ne. Ar gavau velnių? Dar ir kaip 😤

Atėjus pietų metui, bandau šildytis atsineštus pietus (kiekvieną kartą naiviai tikiu, kad jau ŠIANDIEN TAI TIKRAI PAVYKS). Kadangi iš lauko matosi, jog vaistinėje nėra žmonių ir vaistininko (jis ramiai dėliojasi įrankius ir ruošia skrandį), nesnaudžia vagys. Na, kokie ten vagys, vargšai narkomanai. Tie patys, kuriems vieną dieną padovanoji švirkštą, nes nesukrapšto 15 centų, o kitą dieną jau stveri už rankos, kurioje vitaminų pakuotė, arba net kelios. Taigi, spėju išbėgti, užtverti kelią, sugėdinti, gražiuoju atimti grobį ir paprašyti daugiau čia nesilankyti. Bet ar klausys? Po lengvo streso sėdu prie stalo. Netrukus išgirstu prasidarančias duris. Ryju nekramtant, nes girdžiu įkyrų barbenimą. Bėgte nubėgu prie kasos ir girdžiu: “Pakeiskite 100 EUR”. Kokia mano emocinė būsena?😤🤯🥶🤮 Aukoju savo karštą kąsnį (su kiekviena akimirka patiekalas šaltėja) ir einu smulkinti šimto eurų. Jei rimtai, tai norėčiau tą banknotą susmulkinti su žirklėmis į penkias dalis (nes paprašė po 20€), bet mes juk dirbame vaistinėje ir tarnaujame žmonijai bei padedame visur ir visada (kaip gaisrininkai), todėl giliai įkvepiu, iškvepiu, suskaičiuoju iki 10, paimu 💶 ir pasmulkinu. O tada pradeda rinktis pirkėjai ir aš pačiu laiku prisimenu žodžius: “Kai yra sunku, visada prisimink, kad jei pasiduosi, nuo to geriau nepasidarys.” Todėl suimu save į rankas, pamirštu kuriam laikui savo pietus ir atiduodu save liaudžiai 👨‍🎓👩🏻‍🎓 Pamažu suprantu, kad mano vidinė emocinė sveikata gerėja, nes visa širdimi jaučiu, kaip darbdavys kuria psichologiškai saugią darbo aplinką, kuri lemia mano didėjantį darbingumą 💪. Juk jeigu dirbtume dviese ar trise, tai gal net ir samanomis apaugtume…

Kitą dieną gaunu nurodymą raštu pasiaiškinti, kodėl kompiuteris buvo įjungtas 08:08, tai yra KODĖL VAISTINĖ PRADĖJO DARBĄ NE 8 val., bet aštuoniomis minutėmis vėliau. Iš karto pajuntu, kaip mano emocinė sveikata dėka mano nuostabiojo darbdavio pakilo į aukščiausią lygį.

Pagal mano skalę – dešimtas hemorojaus lygis 💩

Turite klausimų? Parašykite juos čia!