Vaistininko užrašai

Sakoma, kad geriausia į svečius kviestis triukšmingą, apetitu nesiskundžiančią jaunesnių žmonių kompaniją. Prasta nuotaika išgaruos jau besiruošiant juos priimti ? Kai į vaistinę užsuka jauni žmonės, ji prisipildo gerų emocijų, smagaus triukšmo ir neišsenkančio optimizmo.

Kai turiu laiko, stebiu užsukančių į vaistinę žmonių elgseną. Tada bandau nuspėti, kaip viskas klostysis toliau. Nes iš pirmų žingsnių jau dažnai matyti, su kuo turėsi reikalų. Pavyzdžiui, kai įeina pagyvenęs vyriškis ir vietoj „labas” išrėkia:

Ar man pritaikysite šiandien nuolaidą?!

supranti, kad reikia apsišarvuoti kantrybe. Kai pamatai tą patį, kasdieną užsukančio į vaistinę veidą, supranti, kad kalba bus ne apie vaistus, o apie gyvenimą. Pagal išvaizdą ir akių žvilgsnį lengvai atpažįsti ir vaistų firmų atstovus. Iš pirmo pasakyto sakinio nesunku atspėti, kada prieš tave stovi gydytojas (beje, dažnas gydytojas receptą sau pildo prie mano akių, retkarčiais pasitardamas, ką geriau išsirašyti). Bet kartais apie atėjusį žmogų negaliu pasakyti nieko. Bet ne tai svarbu.

Kaip jau kažkada rašiau, labiausiai laiko stoka skundžiasi senjorai. Tą laiko stoką puikiai pavaizduoja jų elgesys. Labai dažnai matau gana linksmą situaciją, kai prie įėjimo į vaistinę, dar lauke užverda kova – „kas pirmiau”. Vienu metu susikerta jaunuolio ir senjoro interesai. Kadangi jaunimas šiandien yra tikrai išauklėtas, jaunuolis įleidžia senolį (dažną – su lazdele, ar šiaip, sunkiau ir lėčiau judantį) ir skuba prie manęs. Reikėtų pamatyti, kaip tada atkunta senjoras! Bėgte bėga nuo durų iki kasos ir prieš pat jaunuolį užsiima eilę. Tada pasideda krepšius ir pradeda ieškoti: receptų, kompensuojamų vaistų knygutės, vaistų dėžučių pavyzdžių, raštelių, ko reikėtų nusipirkti vaistinėje ir parduotuvėje, nuolaidų kortelės, galų gale, pinigų. Tai tikrai užtrunka. O tuo metu, jaunuolis ir aš stebime situaciją ir , turbūt, tik dviese suprantame jos absurdiškumą. Nes tam jaunam žmogui reikia tik Citramono, o senoliui – visos vaistinės. Todėl, te nepyksta senjorai, stengiuosi tuo pačiu metu pakalbinti abu klientus: viena akim žiūriu į senolio receptus ir ramiai aptarnauju jaunimą. Vieni senjorai tolerantiški, nepyksta, kad jaunuolis pirmas nusipirko vaistų, o kitas meta piktą žvilgsnį, sakydamas, kad jis labai skuba. O kur mes nuskubėsime? Juk priekyje – tik mirtis ? Iš to skubėjimo, dažnas ir vaistų knygelę palieka, ir su savim turėtą lazdelę prisimena tik išėjęs į lauką. Ir šita tyli kova tarp jaunų ir nelabai jaunų vyksta kiekvieną dieną, tiksliau, ne kova – o jaunimo tolerancija. Nes dar neteko matyti, kad nors ir kaip skubėtų, jaunuolis neužbėgs už akių kitam, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų senjorus.

Kita situacija jau apie mūsų sveikatos sistemą. Atėjo moteris prašyti vaistų nuo ausies skausmo. Išklausinėjau visko, ką turėčiau žinoti. Deja, vaistų nepardaviau, o liepiau eiti pas specialistą, nes iš ausies kraujavo. Tai tikrai ne kraujuojantis pirštas ar skaudanti galva. O ji pasakė, kad jau buvo pas šeimos gydytoją ir gavo talonėlį pas specialistą po trijų savaičių. Bet juk po trijų savaičių gal jau nereikės jokio specialisto, nes bus per vėlu! Koks turi būti nužmogėjimas ir abejingumas, kad tokį žmogų išsiųsti namo be suteiktos pagalbos. Beje, lašų į ausį lašinti negalima, jei yra kraujavimas iš ausies. Pirma turi apžiūrėti specialistas ir nuspręsti, ką daryti. Sakiau jai, kad eitų tiesiai pas LOR specialistą ir prašytųsi apžiūrima, bet, pasirodo, kad ir tas specialistas ne visą dieną dirba. Reiškiasi, lieka vienintelė išeitis – sulaukti vakaro ir kviestis greitąją pagalbą, kad ji tave pristatytų specialisto apžiūrai. Tokia niūri kasdienybė.

Bet gydytojai vis dar nepamiršta savęs ? Ne vienoje kompensuojamų vaistų knygutėje atrandame slaptų raštelių mums.

Kadangi šiuos nekaltus įkalčius mes išmetame, keletą nuplėšiau demonstracijai. Ir tai įrodymas, kad prieš kiekvieną įstatymą visada bus ir jo „apstatymas”.

Ne šventieji esame ir mes. Gal taip elgiamės, nes gauname tik minimumą, o visa kita – turime užsidirbti juodu darbu?

Kaip būtų smagu, kad vieną kartą tie slapti žaidimai baigtųsi ir kiekvienas už savo sunkų darbą būtų įvertintas normalia alga, o ne tariamais reitingais, daiktais ir kelionėmis. Čia juk ne „Teleloto”. Dirbame rimtose įstaigose ir vykdome rimtas užduotis.

Kažką galime pakeisti, kažko – ne. Gyvenimas nėra nei geras, nei blogas. Mes patys jam suteikiame vienokį ar kitokį turinį.
Ne vienas yra draskomas pasirinkimo laisvės, kas geriau – keletas viršaus gautų eurų ar švari sąžinė ir profesijos garbė. Greta vaistininko nuo seno pleveno verslo šešėlis. Kuo daugiau vaistininke yra verslininko, tuo mažiau jis yra gerbiamas, todėl linkiu sau ir visiems kitiems teigiamai išspręsti kylančius konfliktus su savo sąžine ?