Vaistininko užrašai

Nors pagrindinė mirusiųjų lankymo diena jau praėjo, tačiau mintys apie žmogaus laikinumą šioje žemėje niekur nedingsta. Taip jau būna, kad niūrios ir liūdnos mintys dažniausiai aplanko tamsiais rudens vakarais, o jeigu nesimiega, tai – ir naktimis. Sakoma, kai tik žmogus gimė, nuo tos akimirkos jis pradeda mirti. Kuo žmogus eina į vyresnį amžių, tuo dažniau jį aplanko mintys apie mirtį. Kai buvau vaikas, apie mirtį retkarčiais irgi pagalvodavau. Bet tada buvo baisu ne todėl, kad aš kažkada mirsiu, bet kad mirs mano tėvai. Ir tada įsikniaubdavau į pagalvę ir duodavau laisvę ašaroms. Bet tas periodas praėjo, aš užaugau, o vis dar pasitaikančios mintys apie mirtį priverčia dažniau džiaugtis šia diena (būtent, ne rytdiena). Ir susimąstyti: o kas po to?

Kodėl žmones taip jaudina mirtis? Gal apie ją pradedame galvoti, kai netenkame tų, kuriuos mylime? O gal dėl to, kad susiduriame su žmogaus gyvenimo ribotumu? O gal bijome nežinomybės?
Labai paprastai mirtį apibūdina judaizmas: mirtis – natūrali žmogaus gyvenimo pabaiga. Joje nėra nieko tragiško. Galvoti apie mirtį yra beprasmiška. Galvoti reikia apie gyvenimą.

Hinduizmas teigia, kad žmogaus gyvenimą po mirties lemia jo ankstesnio gyvenimo elgesys ir jo pasekmės – karma. Siela pereina daugelį gyvenimų, ne tik žmogaus, bet ir gyvulių bei augalų. Gyvenimas atgimimų rate iškyla vis nauja forma. Mirtis yra pats svarbiausias gyvenimo įvykis, nes tai perėjimo į naują egzistavimo būdą etapas. Hinduistui mirtis yra šventė, o ne liūdnas įvykis.

Islamas nežino jokio atgimimo, bet, kaip ir krikščionys, tiki vienkartine mirtimi ir vienkartiniu prisikėlimu.

Krikščionybė teigia, kad mirtis yra protui neįveikiama paslaptis. Tai asmeniškai dramatiškas išgyvenimas. Ji yra kaip Teismo diena, kaip apreiškimas, kai nukrenta visos kaukės ir žmogui tenka atlygis už jo klaidas.

Ir nors gyvename aukštųjų technologijų amžiuje, nors medicina su kiekviena diena daro stebuklus, nebūkime naivūs – nebuvo, nėra ir nebus amžino žmogaus. Deja, kad ir kaip gaila, žmogus turės palikti šį pasaulį.

Visi žinome, kad mirtis neišvengiama, bet kadangi ji nearti, tai ir negalvokime apie ją ?, o geriau pasijuokime:

Gydytojas, išvykstantis atostogų, vizituoja ligonius:
– Iki pasimatymo, Petrovai! Iki pasimatymo, Ivanovai! O jums, Sidorovai, viso gero!