Gru 29, 2022 - Mano dienoraštis    0

Metų kalendorius

Vaistininkas prie kalendoriaus

Išaušo gražus sausio rytas. Ant sienos kabo naujas metų kalendorius – kvepiantis spaustuvės dažais, išmargintas spalvotomis maisto papildų dėžutėmis ir kupinas naujų iššūkių. Kiekvienų metų pradžioje aplanko šviesios mintys apie būsimus įvykius darbe: didesnė alga, geresnės darbo sąlygos, daugiau darbuotojų vaistinėje, mažiau su vaistininkyste nesusijusių darbų, išnykęs vaistų tiekimo sutrikimas, slaptų pirkėjų eliminavimas, didesnis pasitikėjimas darbuotojais, objektyvus plano paskaičiavimas, leidimas dirbti pagal pašaukimą, o ne pagal kažkieno pageidavimus, sklandus e-sveikatos veikimas, pakantesni klientai ir geresnė komunikacija su gydytojais. Atrodo, viskas taip savaime suprantama ir paprasta, todėl tikėjimo laipsnis – didelis.

Mėnesiui dar nepasibaigus jau matau, kad manęs ir daugelio mano kolegų laukia tie patys metai su tomis pačiomis problemomis. Bet… Viltis miršta paskutinė.

Todėl aukštai iškeliu galvą ir laukiu vasario 😌, kuris, tikėtina, bus nuostabus. Vasaris pasitinka su nauju reklaminiu mėnesio leidiniu, kas reiškia, jog laukia nemokamas darbščiųjų rankų būrelis. Šis būrelis paprastai veikia du kartus per mėnesį – pradžioje, kai senas akcijas keičia naujos, ir paskutinį vakarą, kai jau po truputį pradedame išiminėti senas. Kartais būrelis atsidaro ir mėnesio viduryje, kai dėl neaiškių priežasčių keičiasi tam tikrų prekių kainos. Kartais prekių sąrašas būna nemažas, todėl visos informacijos atnaujinimui paaukoji ne vieną, ir ne dvi minutes. Na, tikėkimės, kad ateis ta diena, kai visus tuos darbus už mus atliks tam reikalui pasamdyti žmonės.

Kovas išgąsdino krautuvininkų užmačiomis žmonių vaistinėse prekiauti veterinariniais vaistais. Po tokių sprendimų būtų tekę ne tik žmogui, bet ir gyvūnui negalavimą nustatyti bei vaisto dozę pagal kūno svorį parinkti. O kur dar farmacinės paslaugos suteikimas…Na, kol kas krautuvininkų balsas neišgirstas. Tik ar ilgam?

Ne mažiau išgąsdino ir prasidėjęs karas Ukrainoje. Žmonių nuotaikos pasikeitė, pašnekesius apie ligas ir sveikatą keitė kalbos apie karo baisumus. Atsirado panika dėl atominių elektrinių saugumo ir jodo tablečių trūkumo. Didelės jodo siuntos buvo atiduotos ukrainiečiams, todėl Lietuvos vaistinėse prasidėjo masinė psichozė. Žmonės, kurie turėjo tas tabletes namie, jas skubėjo sugerti ir puolė ieškoti naujos dozės. Ne visi norėjo girdėti, kad toks jodo vartojimas nuo galimų pasekmių neišgelbės.

Balandis pasitiko ženkliai pailgėjusiomis dienomis, kas tikrai džiugino. Bet nedžiugino tai, kad algalapyje  išspausdinti skaičiukai išliko nepakitę. Koks mano naivumas! Ir koks kvailas tikėjimas 🙉🙈🙊 Ak, tie rožiniai akiniai. Bet kaip nesinori jų nusiimti! Su jais gal ir slapti pirkėjai maloniau atrodys 🤔 O gal ir visai neužeis…

Vilką minim, vilkas čia 🐺 Tyliai įslinko, apšniukštinėjo lentynas, nubraukė dulkes jose, įvertino chalato baltumą, suskaičiavo neužsegtas sagas, pažiūrėjo, ką veikiu ir paprašė vaistų. Vaistus gavo, nuolaidas – taip pat, bet slapto tyrimo ataskaita nebuvo tobula. Matyt, ne taip atsisveikinau, gal geros dienos nepalinkėjau, o gal viską nulėmė neužsegta chalato saga? “Yra kur padirbėti”, – išlemeno regiono vadovė. Tai jau tikrai, pagalvojau. Dėl neišvalytų lentynų ir neužsegtos sagos, tikiuosi, mano pirkėjai labai nenukentėjo.

Tokiais įvykiais užbaigiau gegužės mėnesį.

Birželį buvo smagu išgirsti, kad vaistininkai įrašyti į Raudonąją knygą. Visi žinome, kad darbo rinkoje mūsų trūksta tik todėl, kad krautuvininkai lenktyniauja tarpusavyje, kuris pirmiau spės atidaryti naują vaistinę pelningoje vietoje. Lietuvoje dabar netrūksta tokių vietų, kuriose 10 metrų spinduliu yra įsikūrusios 5 vaistinės. Jeigu ten būtų viena (ir jos pilnai užtektų), turėtume mažiausiai 5 laisvus vaistininkus. O gal ir 10, nelygu vaistinės dydis ir darbo laikas. Bet žinome, kad šalyje su matematikos žiniomis yra liūdna.

Atostogos – puikus metas, todėl ir nuotaika pakili. Kelionė – užsakyta, lagaminai – paruošti. Belieka tik darbus vaistinėje kažkam perduoti. Bet kaip nėra kam, taip nėra kam 🤯 Sulaukiu regiono vadovės skambučio: “Negalite išeiti atostogų, nes nėra kas jus pakeičia, atidėkite atostogas kitam laikotarpiui.” Kažkodėl visai nenustebau, nes tokį sakinį girdžiu, praktiškai, kiekvienais metais. Nieko naujo. Pasiūliau jai ateiti padirbėti už mane arba atsiųsti mentorių, kuris labai aktyviai reiškiasi, mokydamas dirbti didelę patirtį turinčius darbuotojus. Gal apyvartą pavyks pakelti, gal klientų ilgu liežuviu daugiau pritraukti. Todėl ramia sąžine liepos mėn. išvykau ilsėtis 🏝🏖🏄🏸 🥂

Rugpjūtis pasitiko klaidų taisymu ir prekių likučių ieškojimu. Kai vaistinėje per dvi savaites pasikeičia šeši darbuotojai, kurie migruoja po daugelį vaistinių, gelbėdami kitus kolegas, nereikia tikėtis idealios tvarkos. Vaduojančių darbuotojų atsakomybė – labai maža: pagrindinė jų misija – vykdyti pardavimus. Atidirbę vienoje vaistinėje, jie lekia į kitą, todėl reikalauti kažko daugiau – misija neįmanoma. Ką gi, raitojuosi rankoves ir kimbu į darbus – reikia viską privesti iki pirminio lygio. Visų galų suvedimas užtrunka ir atima nemažai laiko, todėl vėl norisi atostogų 😊 Deja, tokios prabangos vasarą neturime.

Rugsėjis atneša peršalimų bangą, todėl sunku suprasti, kas kosti nuo bronchito, o kas pačiupo covidą ar kitą zarazą. Mintyse tyliai padėkoju pandemijai, kuri privertė vaistinėse įrengti apsaugines sieneles. Saulei pašvietus, ant jų pasimato nepakartojami žmogaus organizmo skysčių ornamentai – visai kaip šaltą žiemą šarma papuošia langus. Tik ten – milijonai snaigių variantų ❄️, o čia – įvairių virusų kolonijos 🦠

Vaistų trūkumo neišsprendė nei spalis, nei lapkritis, nei gruodis. Žmonės sunerimę ir pikti. Mes – taip pat. Tiesiog neįmanoma dirbti, kai nuolat reikia teisintis klientams, kodėl nėra vienų ar kitų jų naudojamų vaistų. Mes esame stebukladariai, bet, deja, ne visagaliai 🦹 ir, visgi, žmonės. Todėl tikrai sunku ir nemalonu kasdien po šimtą kartų tarti žodžius: “Šiuo metu neturime. Gal pažiūrėsiu kitoje mūsų vaistinėje. Atsiprašau, niekas neturi. Pabandykite užeiti kitą savaitę…” “Kokią kitą savaitę?! Man DABAR reikia! Aš mirštu ⚰️. Darykite ką nors!” Ir ką man daryti? Gal imti laisvą dieną ir nuvažiuoti į Lenkiją? Sako, kad ten galima viską nusipirkti. Bet juk ne aš turiu užsiimti vaistų paieška. Mano misija padėti žmogui čia ir dabar, VAISTINĖJE. Padėti net ir tada, kai sutrikęs vaistų tiekimas. Kažkaip sukamės, dalinamės, žadame, guodžiame, pervežinėjame iš vieno miesto į kitą, iš vienos vaistinės perduodame kitai. Kad tik visi būtų išgelbėti, sveiki ir laimingi 🤓 

Metų pabaigoje nuskambėjęs skandalas dėl kompensuojamųjų vaistų antkainio sudavė smūgį vaistinių reputacijai. Darbdaviai ramino, kad Konkurencijos tarybos sprendimas dėl paskirtų milijoninių baudų niekaip neatsilieps darbuotojų algoms. Bet mes iš patirties žinome, kad krautuvininkui visada lengviau įkišti ranką į svetimą, o ne į savo kišenę. O tai jau – dešimtas hemorojaus lygis. Visgi, tikiuosi, kad medicina nestovi vietoje, todėl net ir tokiam pažengusiam hemorojui bus rasta priemonė.

Metai baigiasi, rožiniai akiniai vis dar kabo ant nosies, tikėjimas ir viltis veda į priekį. Ir nesvarbu, kad šiandien tariu: TŠTKD (Tas pats šūdas tik kita diena). Būkime optimistais 🙋🙋🏻‍♀️

Artėjančiais 2023-iais Juodojo Triušio metais linkiu jums VISKO ir NIEKO. VISKO, kas jus daro laimingais, ir NIEKO, kas jus liūdina 😘

Turite klausimų? Parašykite juos čia!