Vaistininko užrašai

Pareigos, priklausomybės ar lojalumo jausmas mus lydi nuolat. Gimstame ir tampame priklausomi nuo savo tėvų, kurie net ir suaugusių savo vaikų ne visada nori paleisti. Taigi, ką tik gimusius ir dar visai nesavarankiškus vaikus tėvai bando užrašyti į darželius – laiku to nepadarius, eilės gali sulaukti, kai jau reikės į mokyklą vaiką vesti 🤭 Kaip žinia, darželių stinga, todėl tenka pasitelkti visas legalias ir nelegalias priemones, kad gautum taip geidžiamą vietą. Tuomet tampi lojaliu darželiui – perki priemones, stengiesi vykdyti visus darželio pageidavimus, kad tik vaikas jaustųsi gerai. Vėliau veiksmas persikelia į mokyklą. Jeigu tavo rajone nėra gerų ar labai gerų mokyklų, o noras, kad vaikas lankytų būtent tokią mokyklą, yra didelis, pasitelkiama sunkioji artilerija (pažįstami ir artimieji, keičiama gyvenamoji vieta popieriuje, ruošiami įvairaus dydžio vokeliai). Ir kai tikslas jau pasiektas, tampi priklausomas ir lojalus šiai įstaigai – sutinki su visomis rinkliavomis, mažomis ir didesnėmis dovanėlėmis mokytojams, pajamų mokesčio dalies skyrimu mokyklai paremti ir t.t. Įsivaizduokite, jei šeimoje trys ir daugiau vaikų, kurie kiekvienas parneša darželio ar mokyklos prašymą skirti tuos kelis procentus. To pačio paprašo ir sporto būreliai. Žodžiu, turi kažkaip suktis, kad būtum lojalus visiems 🥶 Tada universitetai, akademijos… ir pagaliau, darbovietė.

Krautuvininkai nori, kad vaistinėse besilankantys klientai būtų lojalūs tik jų vaistinei. Šiam reikalui jie pasitelkia įvairias gudrybes – momentines nuolaidas, nuolaidų/lojalumo korteles, asmeninius ir gimtadienio pasiūlymus, akcines prekes senjorams, kūdikiams. Ir vėl pamažu tampame kažkam priklausomi, lojalūs pirkėjai. Žiūrint iš kitos pusės, mes, darbuotojai taip pat esame savo darbdavių supančioti tam tikrais pančiais: jeigu būsi paklusnus, dirbsi už visus atostogaujančius kolegas, padirbėsi už sergančiuosius, parduosi kuo daugiau reikalingų prekių, galbūt, regiono vadovas atsižvelgs į tavo nuopelnus ir išmuš iš krautuvininko kažkokių bonusų. Arba, jei sugalvosi pakeisti vaistinę (kitas rajonas, miestas, palankesnis vaistinės darbo laikas) ir būsi patekęs tarp gerai užsirekomendavusių asmenų (VIP), tai pavyks labai greitai. O jei dar vadybininkus pamaloninsi mažomis dovanėlėmis, tai ir darbo valandų papildomai prirašys, ir dėl algos specialios galėsi išsiderėti.  Bet jei būsi nei šioks nei toks, atsidursi juodajame sąraše ir pirmai progai pasitaikius būsi išspirtas lauk. Beje, išdirbti metai viename tinkle dabar jau nelaikoma lojalumu. Tai labiau galima būtų apibūdinti tokiais krautuvininko pamąstymais: “Jeigu tu tiek metų dirbi, vadinasi, turi labai geras sąlygas ir kitur geriau nerasi, todėl džiaukis, kad dirbi ir neverkšlenk.” Mano manymu, tas, kuris su įmone žengė koja kojon dešimt ir daugiau metų, tikrai nėra eilinis darbuotojas. Šie darbuotojai yra patys lojaliausi jau vien dėl to, kad nežiūrint į mažesnę nei naujai priimtų darbuotojų algą, nelaksto po kitus tinklus, o tiesiog dirba savo darbą nesiblaškydami ir neieškodami kažko naujo. Patarimas ištikimiesiems – DARBAS NEPASIRŪPINS TAVIMI, KAI SIRGSI. TAI PADARYS TAVO DRAUGAI IR TĖVAI. TODĖL RŪPINKIS SANTYKIAIS, bet ne tariamu lojalumu. Tai tiek apie lojalumą darbe 😎

Kažkada buvome priklausomi spaliukų, pionierių, komjaunuolių būriams, dabar esame priklausomi vienai ar kitai partijai, kiti – bažnyčiai, dar kiti – įvairioms sektoms. Yra visokių gildijų, klubų, draugijų, galų gale esi lojalus bankui, sporto klubui ar dar velniai žino kam. Žodžiu, gimei ir pardavei savo dūšią velniui 😈

Tačiau, nors ir kam bebūtum priklausomas, gyvenimas, nors ir neperrištas kaspinėliu, vis viena yra dovana. 

Giliai įkvėpkite. Tai nuramina mintis.