Vaistininko užrašai

Dauguma žmonių klausimų nemėgsta – jiems labiau patinka atsakymai. O jei iš karto negauna aiškaus atsakymo, jiems akys kaipmat ima blaustis:

– Ar man padės šitie vaistai? Nes taip brangiai moku… Nežinote? Tai kas tada žino?

– Jei laikysitės visų gydytojo nurodymų ir vartosite taip, kaip pasakyta, žinoma, kad padės 🙂

Ir nors atsakymas – subjektyvus, ligonis jau skrajoja padebesiais, svajodamas apie dangiškus migdolus ar relaxą saulėtame paplūdimyje 🕶🏖🏝

Nors vaistinės per šventes dirbo beveik be išeiginių, žmonių srautas nemažėja ir šiol. Pirkiniai – kasdieniai, nieko neįprasto. Kaip ir visus, vieną dieną tave lydi juokas:

– Gal turite kokių tablečių nuo išsiblaškymo? Išviriau kompotą. Kadangi niekas vaisių nevalgo, galvoju, reikia juos nukošti. Pastačiau koštuvą tiesiai į kriauklę ir perkošiau. Paskui ilgai stovėjau, žiūrėjau į koštuvą, jame esančius vaisius ir galvojau, o kur mano kompotas 🤔😆

o kitą dieną  – viskas aplinkui atrodo lyg po žemės drebėjimo:

– Jeigu tuojau pat man neparduosi antibiotikų, apčiaudėsiu tave kovidu! Koks dar receptas? Ir apskritai, visi gydytojai dabar į frontą išėjo…

Taigi, kadangi mes į frontą neišėjome, o likome savo vietose kovoti su nematomu (kartais, ir matomu) priešu, turime laikytis tvirtai. Visiems kartais būna nelengva. Visgi, labiausiai nusikali tuomet, kai kiaurą dieną darai tai, ko nemėgsti, kas tau visai nerūpi. Todėl žmonės – laimingi jie būna, ar pikti – taip nenuvargina, kaip nesibaigiantys, su tavo darbu nesusiję veiksmai – akcijos, plakatai, etiketės, žurnalai, registravimai, ataskaitos, popieriai, popieriai, popieriai, vienu žodžiu – makulatūra 🧻

Darydamas tai, kas tau prie širdies, kas rytą smagiai nusimetęs antklodę nusijuoki, nes nauja diena tave džiugina. O kai garsiai ir nuoširdžiai nusikvatoji 😁, šalia esantis irgi neištveria nenusijuokęs, tada prapliumpa dar trečias, kol galiausiai visi raitosi iš juoko, neįstengdami nei atsikvėpti, nei atsistoti.

Ir tuomet, net jei ir padarysi vieną kitą klaidą, diena nebus jau tokia bloga. Tačiau, jei klausysiesi širdies balso ir netingėsi pakrutinti smegenis, galbūt, niekada ir nesuklysi 😉

Kartą atėjo į vaistinę mama su mažu vaiku. Vaikas pamatė nejudantį vorą ir užsimanė jį paniurkyti. Mama sudraudė:

– Nejudink, neužgauk jo. Vorai laimę neša.

Bet vaikui šie žodžiai įspūdžio nepadarė:

– Tai kaip jis tą laimę neša, jeigu jis net nejuda 🧐!

Kai kas tvirtina, kad gyvenime svarbiausia yra kuo daugiau sužinoti, kiti mano, kad gyvenimas be jokio tikslo – jėga, gyveni sau, ir tiek. Dar kitų nuomone, svarbiausia – pratęsti giminę. Šiaip ar taip, troškimas žūtbūt susilaukti palikuonių tiesiog įrėžtas kiekvieno gyvo padaro genuose:

– Mielasis, ar atsimeni, kai sakei, kad į žvejybą važiuoji?

– Taip, ir ką?

– Lydeka tavo skambino, sakė, kad su ikrais…

Vargu, ar verta įrodinėti, kad sudaužytą širdį skauda daug labiau nei žaizdą pabarsčius druska. Daugelis mūsų jaunystėje svajojame apie nuostabų, laisvą ir nevaržomą gyvenimą, bet iš tiesų gyvename toli gražu visai kitaip. Gaila, dažniausiai suprantame jau per vėlai, kai nieko nebepakeisi. Nebėra laiko pradėti iš naujo.

Niekada nemanykite, jog kiti situaciją įvertins taip, kaip ir jūs. Nuosprendis, kurį jūs sviedžiate kitiems, apsisuka ir grįžta atgal, tiesiai jums į veidą, šiek tiek jį sužeisdamas:

– Kas čia taip smirda kaip šeško subinė?– ilgoje eilėje pasigirsta komentaras.

– Ar tik ne pats apsišikęs būsi?!– neištveria kitas.

– Žmogui reikia 2 metų išmokti kalbėti ir 60 metų išmokti prikąsti liežuvį,- paprotina trečias.

Kažkodėl žmonės, turintys trūkumų, pirmiausia juos mato kituose 🤯

Pridėkit sau ranką prie krūtinės: girdit, kaip plaka širdis? Iš tiesų, tai gyvenimo laikrodis skaičiuoja dar likusias akimirkas. Kada nors jis sustos. Dėl to galite būti visiškai tikri, ir nieko čia nepakeisi 🤷🏻‍♂️ Todėl tuščiai nešvaistykite nė sekundės, vykitės savo svajones, patirkite daug smagių nuotykių, o ryte prabudę drąsiai žvelkite į šviesią ir daug žadančią ateitį 💫

Su artėjančiais 2021-aisiais 🎉