Vaistininko užrašai

Jeigu darbą pradedu ryte, mėgstu atvykti gerokai anksčiau, kad galėčiau ramiai išgerti kavą. Karšta aromatinga kava mane gerai nuteikia darbui 😀

Jei darbas popietinis – kavos darbe jau negeriu. Ir laiko nelabai tam būna (nes dirbi vienas, o kavos norisi karštos), gal ir poreikio didelio nėra. Taigi, ryte, begeriant kavą, galima atlikti daug pasiruošiamųjų darbų: įsijungti kompiuterius, atsidaryti juose reikiamas programas, persiskaičiuoti pinigus kasoje, palieti gėles, perstumti antspaude skaičiukus su teisinga data, kad receptai būtų teisingai suantspauduoti, peržiūrėti užsakymus, kad nepritrūkti reikiamų prekių.

Žinoma, nepamiršti įsijungti radijo rytiniam mieguistumui išblaškyti ir naujienoms išklausyti (vienintelis belikęs naujienų šaltinis, nes prieigos prie naujienų portalų kompiuteryje neturime). Taip ir priartėja ta minutė, kada galima atrakinti duris lankytojams.

Su tais lankytojais būna visaip. Kartais lupa duris, kai tik pamato įsijungiančias šviesas (nors aš dar su paltu stoviu kitapus vitrinų), kartais – pirmieji įžengia tik po valandos (bet taip būna labai retai, o gal ir visai nebūna 😀 ). Pats darbymetis prasideda apie vidurdienį. Tada jau eina ne po vieną, ir ne po du. Kaip aš mėgstu jiems pasakyti (kai įeina vienu metu kokie 5 nepažįstantys vienas kito žmonės): „Tai gal čia koks traukinys sustojo ir jus visus paleido? 😀 ”

Gerai, jei jie visi gerai nusiteikę. Tada kantriai laukia savo eilės ir per daug nesimuisto. Bet kartais visi penki būna blogai nusiteikę ir savo nuotaiką ir kantrybės stoką demonstruoja pagal sugebėjimus. Pavyzdžiui, kuris pirmas pribėgs ir atsistos priekyje, kuris garsiau barškins raktais arba barbens į vitrinos stiklą, kuris garsiau išleis nepasitenkinimo garsą – „Nu kiek čia galima šnekėtis, greičiau pirk ir eik šalin”. Tada dar būtinai atsiranda norinčių tik paklausti (panašiai, kaip prie gydytojo durų – „aš tik trumpam, tik paklausti”).

Ir pasidaro toks turgus, kad visi pamiršta, jog čia vaistinė ir kiekvienas turi teisę į neribotą laiką pokalbiui. Žinoma, viskam yra ribos, todėl kartais mums tenka bandyti mandagiai trumpinti pokalbį, kuris kartais tikrai nukrypsta į lankas 😀 Pamažu vaistinė ištuštėja ir kurį laiką būna ramiau. Tada vėl „atvažiuoja traukinys” ir paleidžia keleivius 😀 Nežinau, kodėl taip vyksta, bet vyksta gana dažnai. Gal, kai vienas žmogus skuba į vaistinę, kitas pamato, kad šalia vaistinė, tai ir jis prisimena, kad jam ko reikia, o kitas gal iš smalsumo, trečias – dėl kompanijos, ketvirtas – dėl gundančio plakato su akcijom…

Bet geriau, kai atvažiuoja traukinys, negu už lango siaučia audra, o vaistinėje tuščia. Kita vertus, reiškiasi, kad žmonės sveiki ir laimingi. O tai irgi nėra blogai.

Jei netenka dirbti visą dieną, netrukus ateina metas, kai tave pakeičia kolega. Nesvarbu, kokį pusdienį – rytinį ar vakarinį tenka dirbti, jis prabėga greitai. Tik ne visada – lengvai.

Mėnesio pradžios pirma savaitė visada būna sunki, nes didelę dienos dalį užima akcijų dėlionė. Tada karpom, dedam, plėšom kainų etiketes, keičiam, statom į pirmą, antrą planą, žemiau ar aukščiau įvairius vaistus ir papildus pagal tam tikras schemas, kurias nurodo gamintojai, tiekėjai ar marketingas. Vėliau dar visa tai kas nors patikrina iš aukščiau.

Vakare dirbti lengviau, nes žmonių srautas ženkliai sumažėja. Bet sumažėja ir saugumo jausmas, nes tada atsiranda kita lankytojų grupė, kuri nekelia didelio pasitikėjimo, bet priverčia tave būti labiau budresniu ir žymiai agresyvesniu 😀

Kaip ir ryte, taip ir vakare laukia tie patys darbai – suskaičiuoti pinigus, juos saugiai padėti, išjungti kompiuterius, šviesas, radiją, viską užrakinti ir išėjus pasistengti kuo greičiau pasinerti į sveikų žmonių gyvenimą, nes didelę dienos dalį praleidus darbe, atrodo, kad visi žmonės labai serga 😕