Vaistininko užrašai

Prabėgo tik viena savaitė, o apie žmonių nuotykius vaistinėje jau vėl galima rašyti nesustojant. Kartais atrodo, kad man dažniau tenka bendrauti ne ligų ir negalavimų temomis, bet išklausant keistas ir linksmas gyvenimo istorijas ? Kadangi rutinos nemėgstu, tokie pokyčiai – tik į gera. Svarbu yra tik mokėti atsiriboti nuo svetimų problemų ir nepradėti gyventi kitų gyvenimo. Bešališkai galiu vertinti tik tai, kas manęs betarpiškai neliečia ?

Važiuojant į darbą, kaip įprasta, junginėjau radijo stotis ir ieškojau kažko gerai nuteikiančio. Bespaudant mygtukus, išgirdau pagyvenusios moterytės balsą, kuri prisiskambino į eterį ir paprašė sugroti dainą:

Man labai patinka Oginskio Polonezas, prašau man jį sugroti. Žinokite, aš net savo artimųjų paprašiau, kad kai numirsiu – man jį užleistų…

Ir išgirdau tą muziką, kuri buvo tokia maloni mano ausims, jog trumpam užsimiršau, kad vairuoju, ir kad, aplamai, važiuoju į darbą ?

Na, o darbe pasijutau visai ne kaip vaistinėje. Įžengė senjoras ir tarė:

– Man reikia skruzdžių rūgšties bitėms.

– Kad mes turime tik skruzdžių spiritą žmonėms.

– Bet man nereikia spirito, aš jo pats turiu. Man reikia skruzdžių miltelių bitėms.

– Tai gal džiovintų skruzdžių susimalkit, bitėms tiks ?

– Hmm…bet jeigu jūs neturite, tai kur man tada nusipirkti?

– Tai gal jums reikėtų užeiti į specializuotą parduotuvę, kur prekiaujama „bičių reikalais„? Yra gi bitininkų parduotuvėlių.

– Gal ir gerai sakot, bet aš galvojau, kad vaistinėje tai viską gausiu.

– Bet čia juk ne veterinarinė vaistinė, o žmonių.

– O bitės dar geriau nei žmonės!

– Nežinau, neauginu, gal ir geriau. Todėl ir vaistų joms neturime ?

Tada kurį laiką dirbu pagal specialybę. Kai moteriškė jau apsipirko, ko jai reikėjo, taria:

– Ačiū jums už išsamią informaciją, taip kantriai man viską aiškinote, bet dabar pasakykite, ką man daryti su savo sūnumi?

– O kas yra jūsų sūnui?

– Geria, geria, išsiblaivo ir vėl geria.

– Nemanau, kad aš jums galiu padėti. Čia tik jūs ir jis pats galite kažką pakeisti. Ar kartu gyvenate, ar turi šeimą?

– Kartu gyvenam, šeimos neturi, moters – taip pat.

– Tai tegul susiranda moterį.

– Kai negeria, sako, kur aš rasiu, kas į mane žiūrės, o tada prisigeria.

– Tai kaip jis dirba pastoviai gerdamas?

– Tai kad niekur jis nedirba…

– Tai iš ko geria?

– Aš jam duodu pinigų.

– O kam duodate? Geriau specialistams sumokėtumėte ir abu nueitumėte spręsti problemos.

– Tai kad man jo gaila.

– Tada man jūsų abiejų gaila…

Kurį laiką ramu, tačiau netrukus įžengia iš karto 3 klientai, o po to – dar du. Kažkodėl taip būna: arba nei vieno žmogaus, arba – dešimt. Kai nei vieno – nuobodu, kai dešimt – visi nervinasi, nes visi skuba. Iš tikrųjų tai skuba gal tik vienas, o kiti – tiesiog nemėgsta stovėti ir laukti. Ir tuomet dažniausiai įvyksta diskusija:

– Nuo ko, ponia, čia tuos vaistus perkate?

– Gydausi tam tikras ligas ir perku.

(Moteriškė ryškiai nenori atvirauti)

– O padeda jums?

– Taip.

(Ir išeina)

– Man ……., ir dar tų tablečių, kur ana moteriškė pirko.

– O kam jums tų tablečių? Juk pas jus nėra tos ligos.

– O iš kur jūs žinote? Dabar visi turi visokių ligų!

– O paskui sakote, kad visą pensiją ant vaistų išleidote…

Tada ateina eilė sekančiai pirkėjai:

– Man xxxx vieną dėžutę.

– Prašau, 72€.

– Oooo, daugoka. Tada duokite pigesnių.

– 7€.

– Tai ką jie man padės už tokią kainą?

Ir tada įsiterpia kita laukianti senjorė:

– Žinokite, pirkite tik rusiškus vaistus, nes tik jie padeda. Aš gulėjau ligoninėje ir docentas, tikrai labai garsus žmogus, man ir visoms palatos kaimynėms patarė pirkti tik rusiškus vaistus. Jis tiek metų jau atidirbęs, tiek žinomų žmonių išgydęs, sakė, kad tik rusiški vaistai yra veiksmingi, o tie užsienietiški tai – niekam tikę. Jis, žinokite, ir savo vaikams liepia pirkti tik rusiškus. Tikrai, tikrai…

Tada pažiūri į mane ir sako:

– Ko čia akis išvertei? Teisybę juk sakau!

Sakoma: yra dvi mandagumo formos: mandagumas, turint savo nuomonę, ir mandagumas be nuomonės.
Šį kartą aš likau su mandagumu be nuomonės ?

Sekantis pirkėjas – vyras, nusipirkęs maišą vaistų, sako:

– Nelepina manęs nei gyvenimas, nei Skvernelis…

O tada į vaistinę įžengia pagyvenusi moteris ir reikšmingai sako:

– Temperatūra baisiai kyla, dabar jau turiu 202! Reikia pasimatuoti vėl.

– Tai sėskitės, pailsėkite ir palaukite, kol nukris iki 36,6 ?

O kol ji matuojasi kraujo spaudimą (??), įeina jauna moteris:

– Kaip jums atrodo, ar aš sergu ŽIV?

– Na, aš tikrai nepasakysiu iš jūsų akių, ar jūs užsikrėtusi, ar ne.

– Tai vis tiek jūs žinote. Aš turėjau vieną partnerį, pagyvenau savaitę, kitą, tada susiradau kitą……., tada mes ten taip……, po to dar anas buvo, tada, žinote,……. ir po to vėl išvažiavau, padirbau……. po to grįžau, tada tas buvęs, sužinojau, kad užsikrėtęs, tada aš….

Žodžiu istorija buvo ilga ir padrika. Pasiūliau pasidaryti testą ir viskas bus aišku. Ji linktelėjo ir išėjo.

Baigiantis darbo dienai supratau, kad laiko veltui neleidau. O pabaigsiu Konfucijaus žodžiais:

Nepakalbėti su žmogumi, kuris vertas pokalbio – vadinasi, netekti žmogaus. O kalbėti su žmogumi, kuris pokalbio nevertas – vadinasi, veltui švaistyti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių.

SU ARTĖJANČIOM ŠVNETĖM, MIELIEJI! DAUG SAULĖTŲ DIENŲ IR DAUGIAU ŠILUMOS JŪSŲ ŠIRDYSE!