Mintys apie darbą 
0Jau pavasaris
Kalendorinis pavasaris jau tvirtai įžengė į mūsų kraštą, tik nelabai mums tai jaučiasi. Orai vėjuoti, lietingi, dažnai – permainingi. Panašiai, kaip ir žmonės 🙂
Nors, artėjant gražiai pavasario šventei, atrodo, turėtume švytėti laime ir džiaugsmu, bent jau vaistinėse viso to nejusti 🙁
Gal daugumą lankytojų paveikė saulės užtemimas ar kokios kitos magnetinės bangos, bet šypsenų norėtųsi daugiau. Net patikrinau, kokioje fazėj mūsų mėnulis laikosi šiom dienom. Pasirodo, artėja pilnatis… Tuo viskas ir pasakyta 🙂
Metų pradžioje keiksnoję eurą, po mėnesio besidžiaugę, kad vaistinėje daug kas kainuoja centus, šiomis dienomis jau dauguma pasipiktinę, kad viskas taip brangu, jog neįmanoma išgyventi iki gaunamų pajamų 🙁
Ir, žinoma, kalčiausias būna tas, kuris tuo metu būna šalia. Pavyzdžiui, vakar viena moteriškė iškoneveikė, kad neturim jai grąžos iš 50 eurų. Ji pirko už 0,43 cnt. Pasakė, kad čia ne jos, o mūsų problema. Žinoma, kad mūsų. Bet negaliu gi aš kasdieną po darbo važinėti po prekybos centrus ir keitinėtis asmenines lėšas, kad kitą dieną pradėčiau darbą be trukdžių. Deja, tai tenka daryti vis dažniau. Nes užtenka ryte 4 – 5 klientų su 50 euro kupiūromis (kai tenka grąžos atiduoti 49 euro atgal) ir tu vėl likusį laiką bandai laviruoti tarp piktai nusiteikusių ir geranoriškų pirkėjų. Beje, kaip pastebėjau, žmonės vėl prisiminė taupykles. Jei dar metų pradžioje kasos stalčius neužsidarydavo nuo monetų gausos, tai šiai dienai mus gelbėja tik mikroautobusų vairuotojai, kurie ateina „pasistambinti” pinigų.
Pyksta žmonės ir dėl to, kad negali nusipirkti už vieną euro intensyviai reklamuojamą preparatą venoms. Nes jis kainuoja 19 euro 🙂
Ir tada išsako, kad čia mes kalti, stovintys už prekystalio. Kai bandai paaiškinti, kad tu esi tik samdomas darbuotojas, tai pareiškia, kad privalau kreiptis į savo valdžią dėl kainų sumažinimo.
Kitas pirkėjas supyko, kad priemonė kojų grybeliui gydyti kainuoja net virš 20 euro. Atseit, visur reklamuoja ir TV, ir žurnalai, ir plakatai poliklinikose, reiškiasi, tai turi būti visiems prieinama kaina. Kokia ta prieinama kaina? Na, koks 5 euro maksimum.
Sutinku, kad vaistai Lietuvoje yra labai brangūs. Gal tai daugiau liečia papildus arba naujausius vaistus, bet, kaip jau kažkada minėjau, mums nebūtina gerti tiek papildų, o vaistus visada galime rinktis pagal kišenę. Ir visada primenu – reklamuojami vaistai yra ypač brangūs, nes mes, vartotojai, ir padengiame tas reklamos išlaidas.
Atėjo viena moterėlė nusipirkti vaistų kraujotakos gerinimui. Pasakė konkretų firminį pavadinimą ir paklausė kainos. Pasakiau. Pradėjo mane dėti į šuns dienas, kad tiek daug tas vaistas niekada nekainavo. Bet aš juk žinau tiksliai, kiek jis kainavo prieš 2-3 metus ir kaip kito jo kaina per šį laikotarpį. O jo kaina netgi sumažėjo (pritaikius nuolaidą). Ir tada man atėjo geniali mintis – ar ta moterėlė nemaišo originalo su pigesniu (gerokai) variantu. Ir parodžiau jai tą pigesnį. O ji, lyg niekur nieko, sako: „taip, šitas”. Aš jai bandau paaiškinti, kad čia ne tas pats, apie ką ji šnekėjo pradžioje. O ji man rėžė: „Jūs visi farmacininkai aferistai, nepasiūlote pigiau, kišate pačius brangiausius, ir dabar jau gerai, kad užsiėmė jumis STT ir tuoj jus visus sukiš į kalėjimą, nes jau keli sėdi„. Nusipirko tą pigesnį vaistą ir išėjo keikdama mane ir visą ją supantį pasaulį. Palinkėjau jai geros dienos, nors širdyje buvo labai liūdna. Tuo labiau, kad niekada nesiūlau žmonėms brangesnių vaistų.
Kartą pagyvenęs vyras pirko vaistus, daug rinkosi, daug šnekėjome, kol atėjo metas atsiskaityti. Tada jis sako: „aš jums jau padaviau pinigus”. Kad, sakau, aš nieko neturiu, nes net kasa neatsidariusi, aš be pinigų net kasos operacijos negaliu pradėti vykdyti. Jis taip piktai mane apšaukė vagimi, ant visos vaistinės, o paskui, žmonių paragintas, patikrino piniginę ir rado tuos pinigus. Tada atsiprašė, nusipirko ir ramiai išėjo. O aš pasilikau toliau dirbti ir šypsotis kitiems klientams.
Bet yra tokių, kurie priverčia mane nusijuokti iš širdies. Prisipirkęs vaistų už 150 euro ir, pritaikius nuolaidą, pamatęs, kad reiks mokėti 120, klientas labai apsidžiaugė ir pareiškė, kad dabar jam dar neplanuotai išeis nusipirkti mažą buteliuką stipresnio gėrimo. Man irgi buvo labai smagu, kad žmogus savo situacijoje įžvelgė ir gerų dalykų 🙂
Bendravimas su žmonėmis atima tikrai daug energijos. Dažnai turi nusileisti, kažką praleisti pro ausis, kažko nepamatyti, arba apsimesti kvailesniu, kad neprasidėtų konfliktas. Juk visi nori pasirodyti kuo protingesniais 🙂
Todėl noriu visiems palinkėti:
PIRMA PAGALVOKITE, O TADA NIEKO NESAKYKITE (tik nusišypsokite) 🙂