Vaistininko užrašai

Artėjant gražiausiai pavasario šventei, mane pradėjo kankinti egzistenciniai klausimai. Vienas tokių kilo po  nesibaigiančių straipsnių ir  diskusijų vaistininkų ir farmakotechnikų tema.

Žinojau, kad esu geras žmogus 😀, bet geras žmogus – ne profesija. O aš noriu pakalbėti apie profesiją. Taigi, KAS AŠ ESU dabar, buvęs farmakotechnikas ir esantis vaistininkas. Kurioje pusėje turėčiau būti šiandieną? Manau, kad visi mes, kaip niekad, turėtume būti vienoje barikadų pusėje, kad sugebėtume pasipriešinti krautuvininkų užmačioms.

Apie pradžią

Prieš daugelį metų nusprendžiau studijuoti tokius mokslus, kad vėliau galėčiau dirbti vaistinėje. Kaip tariau, taip ir padariau – įstojau į P. Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą, farmacijos studijas. Kodėl nestojau į tuometį medicinos institutą? Nes nesijaučiau pakankamai stiprus biologijos srityje, o institute, šalia lietuvių kalbos ir chemijos, laukė ir šis egzaminas. Kadangi viską lėmė bendras egzaminų rodiklis, būtų užtekę gerai pasirodyti lietuvių kalbos ir chemijos egzaminuose, o iš biologijos gauti patį prasčiausią pažymį – ir aš jau kelio tiesiojoje. Taigi, gal viskas būtų išsisprendę ir palankiai, bet toks jau esu žmogus – jeigu jaučiu, kad žinau ne tiek, kiek reikia, nenoriu apsijuokti. Pagalvojau, kad eisiu į priekį mažais žingsneliais: baigsiu aukštesniąją mokyklą, tada įstosiu į aukštąją. Dėl šio sprendimo vėliau teko ne kartą gailėtis. Stojamuosius egzaminus išlaikiau labai gerais pažymiais 🎉 Vėliau buvo visko 🤭 Studijų metais į save gėriau viską – bandžiau kuo geriau įsisavinti teorines ir praktines žinias, stebėti gerus ir blogus pavyzdžius, daryti išvadas ir atsirinkti, kas yra svarbiausia.

Pirmieji savarankiški žingsniai

Baigus pirmąsias studijas, tapau vaistininko padėjėju (farmakotechniku). Toliau tęsti mokslų neskubėjau. Vaistinėje niekas netrukdė dirbti savarankiškai. Baigę šią farmacininkų kalvę, buvome labai laukiami. Ne vienas vyresnis kolega vaistinėje pabrėždavo, kad mes esame labai gerai paruošti specialistai, sugebantys gerai dirbti ne tik receptarais (priekyje, su klientais), bet ir stiprūs gamyboje. Buvome universalūs specialistai. Vaistinių buvo nedaug, darbuotojų jose – didelė komanda – kiek pamenu, visos vaistinės gamino vaistus, todėl žmonių reikėjo ir gamyboje, ir fasavime, ir analitiniame darbe, ir prekyboje. Net kasininko etatas vaistinėse buvo – vaistininkas receptaras išrašo popierėlį, su kuriuo klientas eina į kasą apsimokėti už pirkinį. Tada pirkėjas grįžta pasiimti savo lauknešėlio. Taigi, nesijautėme prastesni už vaistininkus.

Signalai

Ilgą laiką dirbome įprastai ir komandoje. Tačiau laikai keitėsi, pamažu artėjo permainos, kurios vėliau įnešė pirmąsias korekcijas išsilavinime. Su šia permainų banga mokslo įstaigos keitė pavadinimus, iš institutų tapo akademijomis, vėliau universitetais, aukštesnės mokyklos tapo kolegijomis, išsilavinimai turėjo atitikti įstaigos pavadinimą. Ankstesniu metu baigę institutus absolventai, automatiškai įgydavo bakalauro laipsnį. Mes, baigę aukštesniąsias mokyklas laipsnių neturėjome, tik specialybes. Norintys išsilyginti studijas ir pasikelti laipsnį, turėjo mokytis toliau. Dažnam darbe netgi buvo pareigybių reikalavimas – bakalauro ar magistro studijos.

Bakalauras

Šie pasikeitimai neaplenkė ir manęs. Po daugiau kaip dešimties metų teko vėl sėstis į studento kėdę. Negalėčiau pasakyti, kad buvo nesmagu 😂 Tokie įvykiai tave vėl nubloškia į jaunystę 👦🧒🏻 Studijos truko dvejus su puse metų ir rankose laikiau neuniversitetinių studijų bakalauro diplomą. Po šių studijų jau žinojome, jog mūsų dienos suskaičiuotos, todėl šį kartą sustoti  NEVALIA❗️Užsispyrimo ir valios netrūko, o ir gerais pažymiais baigtos išlyginamosios studijos bei puikiai įvertintas bakalauro darbas atvėrė tolimesnes duris. Perėjau į kitą etapą, kuris, oi kaip negalvojau, kad bus toks sunkus.

Magistras

O sunkus jis buvo todėl, kad reikėjo save perplėšti ne į keturias, o šešias dalis. Šeima, vaikai, darbas vaistinėje, didelės mokslo išlaidos, važinėjimai iš vieno taško į kitą, savaitgalių neturėjimas, nemigo naktys ir formulių formulių kalimas. Aspirinas, analginas, vitaminas C, jos visos panašios, kartu visos tokios skirtingos… Ir be proto didelės. Alifatiniai, cikliniai, heterocikliniai, sotieji, nesotieji junginiai… Radikalai ir grandinės… Fenoliai, ketonai, eteriai ir esteriai. Be organinės chemijos buvo ir neorganinė, toksikologinė, vaistų, farmacinė, analizinė, bendroji, fizikinė ir koloidų, biologinė chemijos… O kur dar aukštoji matematika su integralais ir tikimybių teorija… Taikomoji fizika ir biotechnologiniai vaistai. Net pusės mokomųjų dalykų neišvardinau, į kuriuos teko gilintis iš esmės. Šiame mokslo ir žinių pasaulyje, kuriame intensyviai dalyvavau ir reiškiausi, praleidau dar beveik ketverius metus. Rezultatas – universitetinių studijų magistras ir vaistininko kvalifikacija 🎓

Komanda A

Tai kas gi aš esu šiandieną? Beveik 8 metai, praleisti tarp vadovėlių ir stiklinių kolbų, studijuojant farmacijos mokslus. Vaistininkai šiandien magistro diplomus atsiima po penkių studijavimo metų. Ar aš turėčiau jausti pranašumą? Ar farmakotechnikai, kurie dėl tam tikrų aplinkybių nusprendė netęsti mokslų universitete, bet pabaigę išlyginamąsias studijas, yra žemiau už vaistininkus? Manau, kad tos kalbos yra bereikšmės ir ne vietoje. Viskas priklauso nuo pačios asmenybės. Nuo to, kiek ji pati nori tobulėti ir yra imli naujovėms. Mano nemažoje darbinėje praktikoje yra buvę atvejų, kai klydo ir vaistininkai, ir farmakotechnikai. Neklysta tas, kuris nieko nedaro 😇 Taip pat yra tekę matyti, kaip tobulai savo darbą atliko ilgametis farmakotechnikas, ir kaip trūko profesionalumo jaunajam vaistininkui. Taip pat mačiau, kaip 25 metų vaistininkė klientų akivaizdoje žemino farmakotechnikę, ir kaip senosios farmakotechnikės rengė sąmokslą prieš vaistininkę. Tiek blogų, tiek gerų pavyzdžių rasime abiejose specialistų pusėse. Mes dažnai smerkiame kitų trūkumus, bet retai, užuot pasimokę iš jų, taisome savus.

Sutinku, kad universitetai suteikia daugiau žinių, kurios  vėliau leidžia suteikti pačią geriausią farmacinę paslaugą žmonėms, tačiau jei darbas nedžiugins ir staiga suprasi, kad apsinuodijai žmonėmis, nepadės ir du baigti universitetai.

Argi nenuostabu būtų, jeigu vaistinėje dirbtų specialistų komanda, kuri, iškilus diskusijai, konfliktinei situacijai ar teikiant pagalbą ligoniui, galėtų ne nuotoliniu būdu, o stovėdami vienas šalia kito, rasti bendrą ir patį geriausią sprendimą? Ar prisimenate lietuvišką patarlę Kur du stos, visados daugiau padarys? 

Auksinė mintis ir atsakymas į klausimą

Niekuomet nesvaidykite purvu 💩. Jūs galite pataikyti į taikinį, bet jūsų rankos visada bus purvinos 💩💩.

J. Parkeris

Turėtume pagaliau suprasti, kad niekas taip nepalengvina gyvenimo, kaip į vieną tikslą nukreipta veikla.

Po ilgo minčių dėliojimo drįstu teigti, kad be įgyto farmakotechniko išsilavinimo, nebūčiau tokiu vaistininku, koks esu šiandieną 🙂