Vaistininko užrašai

Šią temą išprovokavo gana dažna akistata su narkomanais. Ne visada ji būna grėsminga, dažniau, sakyčiau, liūdna. Graudu žiūrėti į jaunus žmones, kurie degraduoja tavo akyse. Įprasta jų prekė – švirkštas ir ampulė injekcinio vandens arba fiziologinio tirpalo. Mano keli kolegos (netyčia tai pastebėjau ar išgirdau 🙂 ) atsisako parduoti švirkštų, sakydami, kad turi tik 10 ar 20 ml dydžio (narkomanams reikia kuo mažesnių, geriausia insulininių) arba, kad neturi vandens ampulių, nes pabaigė.

Kartais mane tai linksmai nuteikia toks kolegų bandymas pasipriešinti negeriems ketinimams, bet jei pamąsčius „giliau”, problema niekur nedingsta. Pirma, narkomanas nueis į kitą vaistinę, kol pasieks savo galutinį tikslą. Antra, kol jis tai padarys, gali jau blaiviai ir nemąstyti, todėl kyla grėsmė mano kolegoms. Trečia, gal jau geriau jis nusiperka tą švirkštą, negu naudojasi jau panaudotu, gal ŽIV infekuoto asmens.

Dažnas narkomanas yra mandagus, ramus, per daug nekrentantis į akis, kaip taisyklė – vyriškos lyties, nors pasitaiko ir moteriškos.
Beveik visada pasisveikina, dažniausiai – skuba, kas antrą trečią kartą paliekantis arbatpinigių (0,01 – 0,20 euro cnt). Jei pritrūksta pačiam, mandagiai paprašo kelis centus „uždėti” ir pasižada kitą kartą atnešti, beje, niekada neatneša 🙂

Kartą mačiau liūdną vaizdą, kai nusipirkęs švirkštą, greitai išbėgo, paėjo į nuošalesnę vietą, bet vis tiek prieš vaistinės langus ir susileido į koją, nes venų rankose, matyt, jau nerasta.

Kitą kartą bandžiau pašnekinti, paklausiau, ar jis supranta, ką daro ir kas su juo bus. Jis prisipažino, kad tai yra siaubinga, bet kelio atgal jau nėra, kad jis jau ne kartą bandė atsisakyti, bet… klimpo vis giliau. Ir konstatavo faktą – baigs jis savo gyvenimą jau dugne. Graudu klausyti visa tai iš jaunuolio lūpų, kuriam visas gyvenimas prieš akis.

Neseniai vaistinėje turėjau pokalbį su vidutinio amžiaus moterimi, kuri atėjo į vaistinę pasidomėti narkotikų testais. Pasirodo, kad įtarinėja penkiolikmetę dukrą rūkant kanapes. Aš jos ir klausiu, o kaip jūs ruošiatės atlikti testą jai nežinant, nes testas atliekamas su šlapimu. Ji sako nepagalvojusi apie tai. Nes ne visada prievarta yra gerai. Bet, žinant, kad tai tavo vaikas, nesvarbu, ar vienintelis, ar trečias iš aštuonių, griebiesi bet kurių metodų ir jie visi yra pateisinami. Negali laukti ir žiūrėti, kaip tavo mieliausias, beveik Dievo tvarinys, nyksta tavo akyse.

Yra tekę ne vienus metus bendrauti (vaistinėje) su narkomanais, sergančiais kepenų ciroze, ŽIV, dviem buvo nustatyta AIDS. Jie dalyvavo metadono programoje ir ateidavo su receptais nusipirkti psichotropinių vaistų. Jie reikalingi dėl psichikos, nes nustojus vartoti narkotikus, su metadono pagalba bandoma palengvinti jų kančias. Bet jie nusiperka tų vaistų, tada susileidžia dozę, tada dar išgeria vaistų (dvigubas efektas) ir „kaifuoja”. O kai reikia eiti į priklausomybių centrą, tada susiveikinėja biuletenius, apsimeta ligoniais, nes bijo, kad kraujyje bus rasta narkotikų pėdsakų. Jie gudrūs, prisigalvojantys visokių būdų, kaip supaprastinti sau gyvenimą.

Dabar vaistines užklupo masinis receptų padirbinėjimas. Keisčiausia, kad narkomanai „išsirašo” gana nepigius, vienus iš brangesnių psichotropinių vaistų. Už juos tenka pakloti nuo 6 iki 16 eurų, priklausomai, koks stiprumas ir kiekis. Bet jie „rašosi” patį stipriausią, t.y., patį brangiausią ir maksimalų kiekį, kuris leistinas vieno recepto blanke. Ar čia jų tokia aukšta klasė, ar tie vaistai geriau veikia, negu visų laikų mėgstamiausias ir pigiausias Relanium, man kol kas nesuprantama.

Kaip elgtis tokiu atveju vaistininkui? Receptas yra parašytas pagal visus reikalavimus. Kad jis padirbtas galima suprasti pagal pirkėjo veidą ir tik geriau jį patyrinėjus, dažniausiai tai matoma gydytojo ir gydymo įstaigos antspaude. Ne kartą naršiau po internetą, kad įsitikinčiau, ar toks gydytojas egzistuoja. Dažnai – taip, bet jau nedirba, arba antspaudo numeris pakeistas. Įsivaizduojate, kiek tai užtrunka. Juk neprivalau atlikinėti tokių veiksmų, nes tai trukdo tiesioginiam darbui, bet negaliu dalyvauti ir kriminalinėje veikloje.

Neslėpsiu, priėmiau kelis tokius įtartinus receptus, bet kai tai tapo gana dažnas reiškinys, griežtai nusprendžiau – tokiems tipams į mano vaistinę durys uždarytos. Kaip tik šiandien atėjo toks baisiai atrodantis tipas. Galvojau, gal jis onkologinis ligonis, bet buvo panašesnis į intraveninių vaistų vartotoją (taip save pavadino narkomanė vienam filme, man patiko). Padavė receptą, o aš jam ramiu veidu sakau, kad jis padirbtas. O jis man dar ramesniu veidu:

– Tikrai? Tai reikės pasakyti tam, kas davė receptą. Ir skubiai pasišalino. Bet problema liko.

Kodėl toks straipsnio pavadinimas?

Vaistinės stengiasi neužsakinėti insulininių švirkštų, nes tikriems vartotojams jų prireikia retai, o narkomanai, „užuodę”, kad jų yra kažkurioje vaistinėje, pasidaro nuolatiniai jos lankytojai. Kol viskas ramu, tai smagu, bet nežinai, kada mėnulio pilnatis taps lemtinga.

Ir pabaigai. Linkiu jums iš visos širdies, kad į jūsų namus nepasibelstų ši bėda, kad jūs apie tai žinotumėte tik iš mano rašinėlių, kad jums niekada netektų matyti, kaip jūsų artimas brangus žmogus iš besidžiaugusio gyvenimu tampa ligotu šešėliu. Nes man tai tenka matyti kasdien ir tai tikrai nesukelia gerų emocijų.