Vaistininko užrašai

Šių metų lapkričio mėnesį pasitiksime dar viena naujove – sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, norintiems (nors koks čia noras, greičiau – būtinybė) prasitęsti veiklos licenciją, reikės išklausyti pirmos medicinos pagalbos kursus. Ir ne tik. Į privalomąją tobulinimosi programą įtrauktas ne ką mažiau svarbus mokomasis dalykas – racionalus antimikrobinių vaistinių preparatų skyrimas ir vartojimas.

Reikalinga ar ne?

Iš pirmo žvilgsnio gal ir keistai atrodo, kad vaistininkams privalu žinoti, kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis reikia skirti ir vartoti antibiotikus bei kitus antimikrobinius, antigrybelinius ar priešinfekcinius vaistus. Kaip žinia, šiuos vaistus skiria gydytojai, įvertinę ligonio būklę ir atliktus tyrimus, o mes tik gavę raštišką gydytojo nurodymą – receptą (gydytojas rašo vaistininkui lotyniškai Recipe – Paimk), parduodame ligoniui, kas išrašyta. Tačiau, visgi, farmacininko vaidmuo ir indėlis į ligonio būklės gerėjimą, yra nemažas.

Informacijos per daug nebūna

Karantino metu daugelis gydymo įstaigų dirbo ne visu pajėgumu, patekti pas specialistus buvo (ir dabar nemažai kur yra) misija neįmanoma, todėl papildomą krūvį teko perimti vaistinėms. Aišku, buvo alternatyva – konsultuotis nuotoliniu būdu, tik ji ne visiems buvo prie širdies. Čia reikia paminėti vyresnio amžiaus ligonius, kurie ir reikalingos technikos neturėjo, ir tobulą klausos funkciją jau praradę. Taigi, pasijutę atstumti ir nereikalingi, visi jie traukė konsultuotis į vaistines. Žmonių srautai buvo nemaži, nes gyventojai suprato, kad gali išnaudoti farmacininkų žinias bei kompetencijas, o pastarieji sąžiningai vykdė savo pareigas. 

Bet sugrįžkime prie naujo sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo. Kuo gi jis pasitarnaus visuomenei?

Antimikrobiniai vaistai

Remiantis 2016 metų duomenimis, tik 46% Lietuvos gyventojų žino, kad antibiotikai  neefektyvūs gydant peršalimą ir gripą. Kita vertus, antimikrobinių vaistų suvartojimo situacija, palyginti su kitomis ES šalimis, nėra išskirtinė – Lietuvoje šių vaistų suvartojimas artimas Europos vidurkiui. 

“Kartojimas – mokslų motina” – lotynų išmintis lydi mus visą gyvenimą. Todėl nuolat kartojame tiems, kurie įsitikinę, kad antibiotikai padės išgydyti visas, netikėtai juos užklupusias ligas (įskaitant ir depresiją 😮):

Neteisingas antibiotikų vartojimas skatina atsparių bakterijų vystymąsi, naikina gerąsias organizmo bakterijas bei sukelia daug pašalinių reiškinių.

Tai turi žinoti kiekvienas pilietis. Bet kadangi pusė Lietuvos gyventojų taip nemano (gal jau mažiau nei pusė, visgi nuo 2016 m. net keturi kartojimo metai pralėkė 🤓), ministerija nusprendė nedelsti ir dar labiau įtraukti į švietėjišką programą tą visuomenės dalį, kuri turi tiesioginį ryšį su ligoniu. Kadangi žinių lygis apie  antibiotikams atsparių bakterijų keliamą grėsmę bei teisingą antibiotikų vartojimą nėra pakankamas, papildoma informacija tik dar labiau pasitarnaus žmonių labui.

Gydytojo vaidmuo

Na, jeigu šiuos seminarus ves profesionalai (koja kojon žengiantys su medicinos naujovėmis), kurie sugebės klausytojams sumaniai perteikti šviežias naujienas, tuomet drąsiai galima bus teigti, kad sprendimas buvo teisingas. Galbūt, po tokių privalomų mokymų, daugelis sveikatos priežiūros specialistų iš naujo įvertins savo esamus gebėjimus, turimas žinias ir atsakingiau žvelgs į racionalų vaistų skyrimą (ne tik antimikrobinių), nes šiandieninėje Lietuvoje visų vaistų vartojimas, neskirstant jų į atskiras grupes, yra labai didelis.

Kita vertus, geras specialistas ir dabar, niekieno neverčiamas domisi vaistų tarpusavio sąveikomis, pastebėtais naujais pašaliniais poveikiais, juos registruoja, sistemina ir taiko savo tolimesniam darbe. Vienu žodžiu – MĖGAUJASI darbu. Bet yra tokių, kurie neįžvelgia didelės žalos antibiotikų vartojime, todėl dažnai  skiria juos be reikalo – dėl visa ko, arba dėl to, kad ligonis greičiau atstotų su savo prašinėjimais. Ypač tokių “paskyrimų” padaugėja, kai Lietuvą užplūsta tautiečiai – emigrantai. Tokie ateina ne su vienu, ir ne su dviem receptais, kuriuose karaliauja Ospamoxas (tikrai visi jį žino 🙂) ir įsigyja jį, tarkim, juodai dienai.

Yra ir tokių gydytojų (te nesupyksta tie, kurie tokie nėra 😉), kurie skiria antibiotikus todėl, kad nesugeba ligoniui nustatyti diagnozės ir bijo pasekmių (pažįstu asmeniškai, todėl drąsiai tai teigiu). 

Žinoma, 6 privalomos valandos yra tik lašas jūroje palyginus su šimtais tų kitų valandų, kurias turime surinkti per penkis metus tam, kad prasitęstume ar gautume licenciją. Kaupdami valandas, dalyvaujame seminaruose, konferencijose, kurios dažnai yra nemokamos. Tačiau daugelis iš jų – reklaminės, kurias pristato vaistų gamintojų atstovai arba… tie patys gydytojai, kurie vėliau ir skiria pacientams tas pristatytas naujoves 🤭 O tų naujovių atsiradimas skatina skirti plataus veikimo spektro antibiotikus, sukeliančius antimikrobinio atsparumo problemas 😕

Taigi, jeigu po šių mokymų statistika parodys, kad Lietuvoje ženkliai sumažėjo antibiotikų skyrimas ir vartojimas – EUREKA!

Farmacininko vaidmuo

Kuo visuomenei šioje srityje galime pasitarnauti mes? Pirmiausia, gyventojų švietimu. Kartais atrodo, kad kaip mantrą kartojame seniai mokslininkų patvirtintą tiesą apie tai, kad antibiotikai negydo slogos ar eilinio kosulio. Susirgus gripu taip pat nereikia bėgti pas kaimyną pasiskolinti kelių tablečių amoksicilino, o  suskaudus dančiui – stverti doksicikliną. Nuolat primename ir apie tai, kad paskyrus antibiotikus ligai gydyti, juos taip pat reikia gerti tvarkingai, o ne pripuolamai ar taupant (nes brangūs).

Racionalus vartojimas kyla iš racionalaus mąstymo 🤯

Pirmoji pagalba

Į privalomą tikslinių programų sąrašą įtraukta ir pirmoji medicinos pagalba. Šiai programai yra numatyta skirti 8 val., iš kurių ne mažiau kaip pusė kurso laiko trukmės turi būti skiriama praktiniams įgūdžiams tobulinti. Tiesą sakant, ne paslaptis, kad daugeliui tai bus ne įgūdžių tobulinimas, o naujų dalykų mokymasis. Asmeniškai aš, teorinius mokymus turėjau gana seniai, studijų laikais, o praktiniai užsiėmimai iš viso buvo niekam verti – manekenas toks senovinis gulėjo ant grindų, o mes jam dirbtinį širdies masažą darėme 🤭 Gerai, ar blogai jį darėme – nelabai ir buvo aišku, svarbiausia buvo įsiminti skaičius, kiek paspaudimų, kiek įpūtimų… Beje, tie skaičiai laikui bėgant keitėsi. Taigi, naudos iš tos pirmos pagalbos paskaitų buvo mažai, nes tais laikais mokymo priemonės buvo labai primityvios, vos ne kaip skaičiuotuvai, kuriuos dabar tik muziejuose rastume. Nebuvo jokių išmanių technologijų, jau nekalbu apie šiuolaikines pirmos pagalbos mokymo priemones, kurios yra skirtos individualiam ar grupiniam pirmos pagalbos suteikimo technikos mokymui. Manekenai tokie tikroviški, kad, atrodo, jeigu teisingai gaivinsi ir “atgaivinsi”, tai atsikels ir AČIŪ garsiai ištars 😉

Tikriausiai, šiuos mokymus į privalomą programą paskatino įtraukti pernai vienoje vaistinėje įvykusi nelaimė, kuri baigėsi žmogaus mirtimi. Tada daug ir garsiai buvo diskutuota, ieškota nelaimės priežasčių ir kaltininkų. Vieni kaltino vaistinės darbuotojus, kad nesuteikė jokios pagalbos, kiti – juos gynė, sakydami, kad darbuotojai turi, bet neprivalo teikti pirmąją pagalbą. Ne visi žmonės gali ir moka ją suteikti, ne visi yra drąsūs tai padaryti (o jeigu ne padės, o pakenks?). Prie kryžiaus prikalti yra lengviausia. 

8 valandos

Daug tai, ar mažai, vėlgi, diskusijų klausimas. Viskas priklausys nuo kokybės. Ne kartą minėjau, kad tokių mokymų organizavimas jau seniai turėjo būti numatytas  kiekvienos vaistinės veikloje. Vaistinės veiklos procedūrų atnaujinimas vyksta nuolat, taigi, nuolatinis turėtų tapti ir pirmos pagalbos suteikimo žinių atnaujinimas. Jeigu per metus kitus netenka susidurti su situacijomis, kai reikia gaivinti žmogų, įgūdžiai nesiformuoja, jie pasimiršta, todėl vieną kartą metuose kiekvienas neabejingas pilietis sutiks sudalyvauti tokiuose mokymuose. Juolab, kad nuobodu ten tikrai neturėtų būti. 

Mesiu akmenį į vaistų firmų atstovus, kurie per tiek metų nesugebėjo šalia savo vedamų reklaminių – agitacinių seminarų suorganizuoti naudą nešančių mokymų. Tas pats akmuo turėtų nusiridenti ir į vaistinių savininkų daržą – jiems taip pat tai nėra prioritetas, daugiau – formalumas, parašo padėjimas. Šiandien jiems svarbu yra tai, kas neša pelną, kas perkama – parduodama, kas pildo amžinai kiauras kišenes.

Bet, tikėkime, kad padėtis pasikeis į gerą pusę, o  tos keturiolika valandų, be kurių negausime licencijos, tikrai bus vertingos. Tiesa, pirma sudalyvaukime, o tada darysime išvadas 😎 Svarbiausia, kad tie mokymai vyktų ne nuotoliniu būdu, kaip dabar įprasta 😷, nes galiu prarasti šansą rankomis prisiliesti prie tų technologijos stebuklų 🤖