Vaistininko užrašai

Jonukas klausia tėvelio:

– Tėveli, sakyk, kas yra politika?

– Kaip čia tau geriau paaiškinti? Na, žiūrėk, pavyzdžiui, mūsų šeima: aš uždirbu pinigus, reiškia, aš esu finansų ministerija. Mama tvarko visą mūsų ūkį, vadinasi, ji yra valdžia. Senelis žiūri, kad namuose būtų tvarka, taigi, jis atstovauja profsąjungai. Mūsų tarnaitė tvarkosi namuose ir daro visus reikalingus darbus, vadinasi, ji yra darbininkė ir verslininkė. Ir viskas, ką mes darome – yra dėl tavęs, todėl tu esi tauta, bet tavo jaunesnysis broliukas – mūsų ateitis. Ar dabar supranti?

– Ne.

– Tada eik miegoti.

Naktį Jonukas pabunda nuo broliuko verkimo. Kadangi verkimas tęsiasi, Jonukas bėga žadinti mamos, bet ji nesikelia. Tada jis eina ieškoti tėčio, kurį aptinka virtuvėje su tarnaite, kai tuo metu senelis viską stebi pro rakto skylutę. Kas daugiau vaikui belieka 🧐 Žinoma, jis sugrįžta į savo kambarį ir laukia ryto. Ryte Jonas susitinka tėvelį ir sako:

– Tu žinai, aš dabar suprantu, kas tai yra politika.

– Na gi?

– Kai mūsų finansų ministerija drožia verslininkus, valdžia tuo metu miega, o profsąjunga į visa tai žiūri pro pirštus. Tuo pačiu metu į tautą visiems nusispjauti, o ateitis – visa šūd….se 🤮

Štai tokia ta politika. Tikriausiai, tokia politika yra visose srityse, o kad farmacijos versle, tai tikrai. 

Gydytojai piktinasi, kad negali skirti efektyvių vaistų, ligoniai piktinasi, kad iš jų atimta pasirinkimo laisvė, krautuvininkai skundžiasi, kad nuo kitų metų reikės daugiau vaistininkų, o jų trūksta, vaistininkai įrodinėja, kad jų gretos pakankamos, tik atlyginimai pašalpos dydžio, farmakotechnikai jaučiasi įžeisti ir nepagrįstai išstumiami iš darbo rinkos… Negana to, arši kova verda tarpusavyje. Tą kovą vieni kitų atžvilgiu skatina patys šio verslo dalyviai 😕

Krautuvininkai kelia bangas, nes, kaip visada, nori sutaupyti darbuotojų sąskaita. Vaistininko profesijos atstovų tikrai Lietuvoje netrūksta. Galbūt, šių darbuotojų trūksta provincijose. Kaip žinia, šios specialybės atstovai ruošiami Kaune ir Vilniuje, todėl natūralu, kad per penkis mokymosi metus daugelis įsikuria šiuose didmiesčiuose ar aplink juos. Mokslus baigę ir šeimas sukūrę specialistai yra linkę pasilikti arčiau namų, taigi, ir konkurencija tarp jų šiuose miestuose didelė. Ši aplinkybė labai palanki darbdaviui, kuris, naudodamasis situacija, nustato juokingai žemą atlyginimą su nuolatiniu priminimu “jeigu, ką, į tavo vietą eilė rikiuojasi”. Tačiau, kai reikia specialisto kokiame nors gūdžiame kaimukyje ar miestelyje, ženkliai didesnės algos mokėti taip pat nenori ir ieško tokių, kurie neturi pasirinkimo. Žinant, kad dabar dar gali samdyti farmakotechnikus ir mokėti jiems šiek tiek mažiau, jie tuo ir naudojasi 🤨 Bet įsigaliojus naujai tvarkai, beliks tik vaistininkai, kuriems taip nesinori skirti didesnės algos 💶, todėl dabar gaguoja visa gerkle, kad reikės uždaryti vaistines, nes nebus kam dirbti. Gal tada nebus ir taip, kad vienoje nedidelėje atkarpoje 6-8 vaistinės bus įsikūrę? Galų gale, kam reikėjo tiek vaistinių pristeigti, jei trūksta reikiamos kompetencijos jas išlaikyti?

Vaistininkai nerimsta, kad farmakotechnikai netiesiogiai mažina jų algas. Yra dalis tiesos. Kai specialistų trūksta, jie yra vertinami, dabar gi, ar tu vaistininkas, ar jo padėjėjas, pagarbos nėra nei viename iš vaistinių tinklų. Yra tik deklaracijos – RŪPINAMĖS JUMIS, GALVOJAME APIE JUS, STENGIAMĖS DĖL JŪSŲ, JŪS MUMS RŪPITE. Kur gi ne. Jeigu taip rūpėtume, nedirbtume per tris vaistines po kelis etatus, kad gautume tą viešai deklaruojamą konkurencingą atlyginimą 🤭 O ir pastebėjimai verčia susimąstyti – kiekvienas naujai atėjęs darbuotojas išsimuša didesnį atlyginimą nei jau seniai toje vaistinėje dirbantis ir turintis ne kelių mėnesių ar keliasdešimt metų stažą. Kaip sakoma, svarbu ne ūgis, o smūgis 👊 

Taigi, kova vyksta nuolat. Blogai, kad ji dabar persikėlė tarp kolegų – vaistininkai nori ženkliai didesnių algų už savo magistrą, tuo pačiu ir įvertinimo bei patvirtinimo, kad jų žinios pakankamos tam atlyginimui gauti. Vaistininko padėjėjai savo ruožtu įrodinėja, kad jie taip pat yra puikūs specialistai ir jų žinių taip pat užtenka, kad galėtų dirbti vieni, savarankiškai, kaip dirbo ir iki šiol. O darbų, kuriuos būtina atlikti vaistinėje, užteks visiems. Jų tiek daug, kad daugelį jų galėtume permesti ir regionų vadovams 👨‍✈️👩‍✈️ Kiek žinau, jie tikrai nėra apkrauti darbais.

Ką gi, pagyvensim pamatysim, kas mūsų visų laukia netolimoje ateityje 🧐 Norėtųsi, kad įstatymai ir teisės aktai neprieštarautų logikai ir sveikam protui, nes dabar įstatymas leidžia prekiauti vaistais (nereceptiniais, bet visgi, vaistais) degalinėse ir parduotuvėse eiliniams pardavėjams savarankiškai (be vaistininko pagalbos), tačiau žadama tokią teisę atimti farmakotechnikams 🤭 Tiesa, eiliniams pardavėjams griežtai draudžiama teikti bet kokią informaciją apie vaistus, bet kas juos sukontroliuos? Ne be pagrindo sklando kalbos apie prekybą kaimo parduotuvėse –  nežinančiam, ką čia geriau pirkti nuo galvos skausmo, pardavėja tuoj pat padės kelis variantus ant prekystalio – nereikia nei vaistininko, nei jo padėjėjo. Ir dar nurodys, kiek tablečių vienu kartu išgerti, kad kaip ranka nuimtų skausmą. Panaši situacija ir turguose, ir ant suolelio prie daugiabučio, kur patarimai (ir ne tik 💊) dalijami nemokamai, tiesiog, iš geros širdies 💝

Bet jeigu valdžia miegos, kai verslas lips ant galvų, o profsąjunga žiūrės pro pirštus, tai mūsų visų ateitis bus nusakoma vienu žodžiu – TPŠTKD (plačiau apie tai galite pasiskaityti https://vaistininkouzrasai.lt/mintys-apie-darba/tpstkd/)