Vaistininko užrašai

Vieno Lietuvos dienraščio žurnalistė, atstovaujanti sveikatos puslapiui, pernai rašė:

Šiandien norėčiau būti ne žurnalistė, nors labai myliu savo darbą, o farmacininkė. Norėčiau dirbti, pavyzdžiui, BAYER farmacijos kompanijoje. Vartyčiau milijonus, jei ši bendrovė perka kitą už kone septyniasdešimt milijardų JAV dolerių. Vaizduočiau atliekanti kilnią misiją – gydanti žmones, nes šiandien, turbūt, nerastume nė vieno, nevartojusio vaistų…

O aš pagalvojau, kad visai mielai susikeisčiau su ja vietomis, nors taip pat labai myliu savo darbą ? Rašyčiau sau dabar apie vaistų kainas, akių dūmimą ir negražius farmacininkų susitarimus, tačiau… yra kaip yra. Gerai ten, kur mūsų nėra. Kaip kažkada sakė vienas vaistininkas: farmacija – gera specialybė, bet – ne Lietuvoje. Nors taip, tikriausiai, negalvoja kai kurie klientai, užsukantys į vaistinę. Neseniai vienas senjoras, mokėdamas už vaistus, tėškė:

Nu ir plėšiate! Jau tą farmacininkų gaują vieną kartą reikia sutvarkyti! Nieko, greitai vaistus galėsime pirkti ir degalinėse, tai gal jūsų apetitas sumažės, nes dabar nežinote, kur uždirbtus pinigus dėti!

Kai aš jam sakau:

Jūs manote, kad aš nežinau, kur man išleisti gautus savo 500€?

jis net nemirktelėjęs atšauna:

Papasakok kuriam nors kvailesniam, žinome mes, kiek jūs prisiplėšiant iš mūsų, senių. Už 500 čia nestovėtum.

Tie jo žodžiai ir tas paniekinamas žvilgsnis man dar dabar skamba ausyse ir stovi prieš akis. Kita vertus, gerai, kad atsiranda žmonių, kurie priverčia susimąstyti: ar tikrai verta stovėti už tuos 500 ir klausytis užgauliojimų? Bet tada pagalvoji, o kokia tuomet ilgų mokslo metų prasmė? Žinoma, dar yra laiko persikvalifikuoti ir žengti kita kryptim, tik vis stabdo tas kvailas tikėjimas, kad kažkada ir pas mus viskas pasikeis žmonių naudai. Vis viliesi, kad bus atrasta ta stebuklinga piliulė, kuri išgydys mūsų valdžią, verslininkus ir jiems dirbančius lobistus, bet tai jau liks ateities kartoms.

O dabar belieka tik išklausyti ir patarti, patarti ir parduoti, parduoti ir įsiūlyti/pasiūlyti, paguosti ar pabarti, pasijuokti ar įsižeisti ir t.t., ir panašiai ?

Kiekvieną rytą vos atmerkę akis jūs galite rinktis, ką sakyti: „Labas rytas, Dieve”, arba „O Dieve, vėl rytas” ? Ką pasirinksite, tą ir turėsite. Tikriausiai nuo šio požiūrio priklauso ir mano darbo diena. Ir mano reakcija į tam tikras situacijas.

Ką atsakyti moteriškei, kuri, nusipirkusi vaistų, pamato, kad vaistinėje yra kraujospūdžio aparatas ir klausia:

O, turite aparatą, ar galima pasimatuoti spaudimą? Tik aš palto tai nenusirengsiu, nes skubu, o be to, ir tingiu

O paskui dar žmonės stebisi, kodėl jiems aparatas rodo pieno riebumą. Kiekvienas turėtų žinoti, kad prieš matuojantis kraujo spaudimą, reikia bent 5-10 minučių ramiai pasėdėti, o ką jau kalbėti apie paltą arba matavimąsi stovint (nes taip greičiau). Aš jos paklausiau:

O gydytojas kabinete jums irgi matuoja per paltą? O kaip namie matuojatės?

O ji man:

Taigi ten tai aš būnu be palto!

Ir jokia čia farmacinė paslauga nepadės – jei žmogus žino geriau už tave, jis ir elgsis pagal save. Ji išėjo taip ir nepasimatavusi…

Jeigu jūs prisijaukinsite šunį ir padarysite jam ką nors gero – jis niekada jums neįkas. Toks yra pagrindinis skirtumas tarp šuns ir žmogaus. Atėjo į vaistinę toks varguolis ir paprašė centų ant autobuso bilieto. Daviau aš jam tų centų. Padėkojo, išėjo. Atėjo vėl po savaitės. Vėl prašo centų … vėl ant bilieto … Daviau. Praėjo savaitė, trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Nedaviau. Pasakiau, gana, eik dirbti, nereikės prašinėti. Tai išgirdau tiek keiksmažodžių ir prakeiksmų, kiek tikriausiai, per gyvenimą negirdėjau ? Dar ir dabar vis užeina ir pabando iš naujo, bet negavęs – vėl iškoneveikia ir išeina. Ne veltui sakoma – atverk žmonėms duris, piniginę, širdį, sielą, protą – tave apiplėš iš penkių pusių.

Dar viena panaši istorija. Užėjo į vaistinę nenusakomo amžiaus moteris, išgėrusi (pagal išvaizdą ir elgesį galima spėti, kad išgėrimai yra jos kasdienybė) ir sako:

Man dabar duok Korvalolio ir vandens.

Pasakau Korvalolio kainą ir padaviau vandens stiklinę. Ji man sako:

Įpilk į vandenį, aš nesiruošiu pirkti.

Sakau:

Nemokamai galiu įlašinti širdies lašų.

O ji:

Eik tu na…. su savo širdies lašais!!!

O išeidama dar išmėtė visus reklaminius žurnaliukus ir trinktelėjo duris kaip neprastas vyras. Taip ir palikau stovėti su dilema – ar pykti, ar juoktis? Gerai, kad tokios istorijos nutinka ne kasdien. Bėda, kad jos dažnėja.

Neseniai buvau paskaitoje. Vienos vaistų firmos atstovas klausia auditorijos:

Na, kaip dabar su peršalimais? Jau tikriausiai baigė žmonės sirgti?

Deja, besiskundžiančių peršalimu vis dar yra nemažai. Tačiau tai visai smagiai nuteikė mūsų lektorių.

O, nu tai labai gerai tada, kad žmonės vis dar serga ir vis dar perka, mums visiem tik geriau.

Kam tiems visiems?

Va po tokių istorijų dažniausiai ir aplanko mintys visagalės: „Ką aš čia veikiu?”, „Kur aš dirbu?” „Dėl ko aš čia stoviu?”, „Kada jau išseks ta begalinė kantrybė?”

Bet įeina koks senolis, nusišypso ir sako:

Kaip man pasisekė, kad pas jus šiandien pataikiau!

Arba visai nematyta klientė:

Jums didelis ačiū, kad mane išgydėte.

Tada vėl kažkuriam laikui įjungi stabdį ir prisimeni žodžius:

„Aš batų neturėjau, dėl to labai liūdėjau,
Kol gatvėj pagaliau bekojį sutikau.”