Vaistininko užrašai

Neseniai “Santakos” slėnyje vyko renginys “Farmacijos dienos 2019”, skirtas studentams ir potencialiems jų darbdaviams. Diskusijoje dalyvavo daug įdomių žmonių: iš akademinės visuomenės, valdžios institucijų, profsąjungų, tinklinių vaistinių ir, be abejo, patys dirbantieji vaistinėse. Kadangi susirinko platus žmonių ratas, buvo paliestos įvairios aktualios temos. Pabandysiu ir aš pasidalinti savo mintimis 🙂

Darbą turės visi

“Net 98,2% farmaciją baigusių absolventų po pusės metų jau turi darbą!”

“Šiandien galima padaryti dvi išvadas: kad farmacijos magistrai yra itin paklausūs darbo rinkoje ir, antra, galima džiaugtis ir didžiuotis, kad mūsų absolventai lieka dirbti Lietuvoje.”

Tai farmacijos fakulteto dekanės išsakyti teiginiai.

Taip, specialybė tikrai paklausi darbo rinkoje, nes vaistinių daugiau atsidaro nei užsidaro. Ir darbą randa beveik visi baigusieji ir norintys dirbti.

Tik ar tas išsvajotas darbas atitinka lūkesčius? Išėję iš universitetų su dideliu bagažu žinių, jaunieji specialistai tikisi, kad jie ne tik gaus darbo vietą, bet ta darbo vieta garantuos jiems daugiau nei vidutinį pragyvenimo lygį ir gaunamas atlyginimas nevers ieškoti papildomo darbo naktimis budinčioje vaistinėje, kad užtektų pinigų ne tik maistui, bet dar ir buto nuomai arba bankiniams įnašams už nuolatinį būstą.

Neužtenka turėti darbą, svarbiau yra turėti GERAI APMOKAMĄ DARBĄ 🙂

Deja, deja, deja…

Sakoma: “Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai – saldūs.” Tačiau atėjus vaisių raškymo metui, žiūri, kad tie vaisiai ne tokie jau ir saldūs 🤔

Motyvacija

Kaip neprarasti motyvacijos dirbti vaistinėje, kai žmonės ateina į vaistinę jau viską žinodami, vaistininką laiko tik pardavėju?

Šitas klausimas neduoda ramybės kiekvienam dirbančiam vaistinėje. Man – taip pat. Nesvarbu, kiek pastangų įdėsi bendraujant su klientais, kiek žinių parodysi, ne kiekvienam įrodysi, kad vaistinė – ne parduotuvė, o mes – ne pardavėjai, o ypač, kai pati aplinka kartais verčia susimąstyti ir gerai pagalvoti, kur atėjai – į kosmetikos, parfumerijos parduotuvę, grožio saloną ar vaistinę. Kai aplink tave keliais aukštais išdėlioti dažai plaukams ir nagų lakas, pats kartais suabejoji, kur dirbi ir kokia tavo specialybė.

Paradoksas – dabar vaistų pirkti keliaujame į degalinę, kosmetikos – į vaistinę, o akinių – į prekybos centrą.

Anot vienos dalyvavusios diskusijoje vaistininkės, vaistinėje pardavinėjama dermatologinė kosmetika. Taip, tokia priemonė tarp vaistinės prekių tikrai yra, tačiau dekoratyvinės kosmetikos ir parfumerijos prekių – tikrai daugiau. Ir rinkdami pardavimo reitingus bei vykdydami planus parduodant šias prekes, savo, kaip vaistininko profesijos tikrai nestipriname.

Finansinė diskriminacija

Iškeltas labai opus klausimas dėl skirtingų atlyginimų pagal regionus. Atrodo, visi esame protingi, tuos pačius mokslus krimtę, vienodai stengiamės žmonių labui, tačiau mūsų darbdaviams atrodo kitaip. Į klausimą “Kodėl vaistininkai, pvz., Kaune uždirba gerokai mažiau nei rajono centre?” atsakymas nuskambėjo labai banaliai ir neįtikinamai: “Vaistininkai didmiesčiuose TIKRAI NEDISKRIMINUOJAMI, ALGOS VISUR YRA PANAŠIOS IR PO TRUPUTĮ KYLA”. Norėtųsi pasiginčyti, bet kokia prasmė? Visada yra dvi medalio pusės, kurios niekad nesueina.

Profsąjungos atstovas agituoja netylėti, nesutikti su siūlomu atlyginimu, drąsiai kelti atlyginimo kėlimo klausimą. Bet mes ir netylime, tačiau situacija nesikeičia. Galbūt, mūsų per daug prikepta? Tiek daug specialistų Lietuvai paprasčiausiai nereikia. Jeigu porai metų farmacijos specialistų ruošimas būtų sustabdytas, situacija, tikriausiai, pasikeistų ir mes galėtume diktuoti savo sąlygas 😄

Darbo kodeksas

Darbo kodeksas numato, kad už vienodą darbą turi būti mokamas tokio paties dydžio atlyginimas. Kodėl tokia niūri realybė? SAM atstovė komentavo:

“Vis dar pasitaikančius tam tikrus atlyginimų skirtumus lemia istoriškai susiklosčiusios aplinkybės, kai didesnis atlyginimas mokamas specialistams, kurių poreikis tame regione yra didesnis” ir taip pat paragino dėl atlyginimo derėtis su darbdaviais. Žodžiu, visi supranta, kad situacija keistoka, tačiau niekas neprisiima atsakomybės. Apskritai, ar valdžios atstovai iš viso žino apie REALIAI mokamus atlyginimus? Galbūt, jie tik pasižiūri į oficialiai e-puslapyje skelbiamus bendrus vidurkius: XXX tinklo vaistinėje vidutinė alga 1576€ 2019.01 vienam darbuotojui (kai reali į rankas alga toje vaistinėje nesiekia 800€) ir pakanka padaryti išvadą, kad visai gerai uždirba tie Lietuvos žmonės. Nesvarbu, kad vidurkiai paskaičiuojami nuo visų įmonės darbuotojų uždirbtų pinigų, įskaitant ir savininkus su dešimtimis tūkstančių eurų…

Galbūt, Sveikatos apsaugos ministrui pavyktų sėkmingiau nei mums pasiderėti dėl vaistininkų algų suvienodinimo ir pakėlimo? Galima pradėti rodyti pavyzdį nuo valstybinių vaistinių. O geras pavyzdys juk užkrečiamas 🙂

Ir vėl degalinės

Paskutinių kursų studentams, atliekantiems praktiką vaistinėse, aktualus klausimas – kaip reaguoti į tai, jog degalinėse ir prekybos centruose vaistus gali pardavinėti ne farmacijos specialistas, o jie vaistinėse to daryti negali? Ar nenutiks taip, kad ateityje vaistininko profesija apskritai nebus reikalinga?

SAM atstovė teigė, jog “niekada degalinės operatorius neprilygs vaistininkui. Dabar žmogus irgi gali nueiti  į vaistinės savitarnos skyrių, pasiimti, ko jam reikia, ir niekas jo greičiausiai nepasiteiraus, kam tų vaistų prireikė, niekas nepakonsultuos. Tas pats ir degalinėje. Todėl vaistininkas turėtų dirbti taip, kad žmogus mieliau rinktųsi vaistinę, o ne degalinę.”

Natūraliai kyla klausimas: gal ir leidimai prekiauti vaistais degalinėms išduoti dėl to, kad vaistininkai blogai ir nedėmesingai dirba?

Pirmo paskyrimo vaistai

“Kam tiek metų mokytis, jeigu atimama galimybė parinkti konkrečiam pacientui tinkamiausią vaistinį preparatą?” – tai dar viena šių dienų aktualija.

SAM atstovių teigimu, tokia tvarka nustatyta daugelyje Europos šalių, tokios tvarkos nusprendė laikytis ir Lietuva. Gaila, kad Lietuva viso europinės vaistinės modelio nepritaiko Lietuvos vaistinėms ir negarantuoja tokių puikių darbo sąlygų, kurios yra tose pavyzdinėse šalyse.

Jeigu jau kalbam apie tas kitas Europos šalis, tai ten nieko nėra privalomo, ten išlieka pasirinkimo laisvė, prieš tai gaunant pasiūlymą apie pigesnį vaistą. Pas mus pasirinkimo laisvės nėra. Kaip nėra ir logiškų sprendimų vienu ar kitu atveju.

Ką daryti, kai išrašytas vaistas ilgalaikiam gydymui (6mėn.), o ministras vaistų sąrašą keičia kas tris mėnesius? Ligonis atsiima savo trijų mėnesių dozę, o atėjęs likusių vaistų jų gali ir negauti, nes sąraše jų jau, paprasčiausiai, nebus. 

Ką daryti, jei ligonis perka jau vartotus vaistus ir jam tai nėra pirmas paskyrimas, bet vaistinė jų šiuo metu neturi (tokie atvejai dabar- mūsų visų kasdienybė)? Vaistininkas siūlo kitus, greičiausiai, pigiausius. Ligonis nusiperka, suvartoja ir vėl ateina pirkti naujos dozės. Dabar vaistinė turi jo senuosius vaistus, bet pradelstas 6 mėn. periodas ir paskutinis vaistas pirktas pigiausias (nesvarbu, kad ne dėl vargšo žmogelio kaltės), todėl jis negali pirkti savo senųjų vaistų. Kiekviena vaistinė remiasi savom taisyklėm, kiekvienas vaistininkas – kaip jam liepia žmogiškumas.

O ir tame vis atnaujiname sąraše randame tokių ekskliuzyvų, kad kartais pagalvojame, iš kur jie atvežti, kas jų tikrieji gamintojai ir kiek jie laiko rinkoje? Jei atvirai, tai per keliasdešimt metų nemačiau tokio bardako, koks vyrauja dabar: naujas įstatymas po įstatymo, papildomai išleisti įsakymai, teisės aktai, keičiantys buvusius, įstatymo pataisos ir t.t. ir pan. Kad suvoktum, ko iš tavęs reikalaujama, kartais reikia tą įstatymo pakeitimą skaityti penkis kartus ir dar prašyti konsultacijos iš kitų.

Kas kalčiausias?

Dar vienas aktualus klausimas studentams: “Kodėl studijų kainos kyla greičiau nei vaistininkų atlyginimai?”

Profsąjungos atstovės nuomone, dėl per lėto atlyginimų kilimo kalti…patys vaistininkai.

“Vaistininkai nemoka arba nenori už save pakovoti. O galimybių pakovoti yra – reikia labiau pasitikėti profsąjungomis, tapti jų nariais, aktyviai dalyvauti socialiniame dialoge”.

Na ir kas, kad aš esu profsąjungos narys? Mano alga nuo to tikrai nedidėja, ir saugiau dėl narystės aš tikrai nesijaučiu 🙂 Nežinau, ką turėjo galvoje ši moteris apie neišnaudotas galimybes, nebent tik tai, kad visi vaistininkai vieną dieną turėtų neišeiti į darbą ir neatrakinti vaistinių durų. Bet tai – NEĮMANOMA.

Ir kad apie 90% farmacijos studijas pasirinkusiųjų turi mokėti už studijas, tikriausiai irgi vaistininkų kaltė, nes jie negali priversti nei LSMU, nei SAM padirbėti šiuo klausimu produktyviau.

“Mums nereikia įrodinėti, kad esame kažko verti. Kiek metų dirbu vaistinėje, niekas nepasakė, kad “ne tą” pardavinėju. Aš konsultuoju pacientą, teikiu farmacinę paslaugą, o vaistų pardavimai yra visada šalia. Reikia būti vertam vaistininko profesijos ir nereikės kovoti už didesnį atlyginimą – todėl klausimas savaime išsispręs…”,- pasakė “Lietuvos metų vaistininko” rinkimų finalininkas vaistininkas M. Erencas.

Džiaugiuosi, Mantai, už tave, kad turi puikų ir supratingą darbdavį 🙂

Tačiau, peršasi išvada, kad nėra daug šiandien vertų vaistininko profesijos specialistų, nes kas trečiam iš mūsų vis dar reikia KOVOTI dėl didesnio atlyginimo 😉