Vaistininko užrašai

Turbūt niekam neatrodys keista, jei parašysiu, kad gyvenam aukštųjų technologijų amžiuje. Bet gal nors vienas nustebs sužinojęs, kad ne visur, ne visi ir ne visada jomis gali pasinaudoti. Pavyzdžiui, daugelyje vaistinių tinklų vis dar gyvename akmens amžiuje 🙁 Nesuprantu, ką galvoja darbdaviai, ribodami internetą savo darbuotojams?

Jie, tikriausiai galvoja, kad jei darbuotojai turės laisvą prieigą prie interneto, tai labai gali nukentėti darbo kokybė. Jie įsivaizduoja, kad vaistininkai darbo metu tiesiog užgulę kompiuterius naršo po internetą 🙂

Na, manau, kad viskas priklauso nuo pačio darbuotojo. Nes kitas, net ir turėdamas didesnių ar mažesnių darbelių, vis tiek juos atidėlios kitam kartui ir geriau nieko neveiks. O tas, kuriam, galbūt internete reikia skubiai susirasti aktualią  informaciją, teks eilinį kartą riebiai nusikeikti.

Ne kartą teko apsijuokti, o gal net apsikvailinti (jei yra toks lietuviškas žodis), kai bekonsultuojant ligonį kažką reikėjo pasitikslinti tam tikrame puslapyje ir nieko nepavyko 🙁 Tada tik tenka prisiminti, kur dirbi ir atsiprašyti savo ligoniuko, kad negalėsi jam padėti. Gali tik patarti, kur reikės jam pačiam, grįžus namo, panaršyti ir susirasti atsakymą į rūpimą klausimą.

Į vaistines ateina ir tokių klientų, kurie po visą Lietuvą ieško ir neranda norimo vaisto ar papildo analogo.  Nes, pavyzdžiui, nusipirko Anglijoj, Amerikoj ar Prancūzijoj, o pas mus tokiu pavadinimu negauna ir nori ko nors panašaus. Kad rasti alternatyvą, turi pasiskaityti to vaisto sudedamąsias medžiagas, pasižiūrėti, ar yra įmanoma gauti Lietuvoj, ar pas mus tikrai nėra galimybių gauti identiško, o gal įmanoma pasiūlyti bent artimą tai sudėčiai preparatą. Ir tokiai informacijai gauti tikrai ne visada pakanka kelių internetinių puslapių, prie kurių prisijungimo yra duotas leidimas.

Arba, atsineša vienišas pensininkas buteliuką, atsiųstą iš užjūrio ir klausia, kas tai per daiktas ir kaip jį vartoti. Kartais informacijos būna per mažai, todėl norėdamas padėti, galėtum apie tą vaistą daugiau sužinoti internete, kad ir ne lietuvių kalba. Bet, deja, internetas tau vėl primena, kur tu dirbi ir vėl tenka tik atsiprašyti, arba pasiūlyti ateiti kitą dieną. Žinoma, taip geranoriškai elgtis neprivalai, bet visi mes norime būti geriausi ir kad lankytojai mus galėtų minėti dažniau geru žodžiu, nei blogu.

Taigi, dažnai ne dėl savo kaltės pasijunti kaip neįgalus, arba kaip darželinukas, kuriam daug kas leidžiama, bet daug kas ir draudžiama.

Teko susidurti ir su tokiu atveju, kai ant papildo dėžutės buvo vienas sakinys lietuviškai apie vartojimą, bet nieko daugiau, kam jis skirtas. Tuomet, kol dar tavęs niekas nestato prie sienos, kad papasakotum ką nors daugiau, stengiesi ieškoti informacijos pats. Populiariame vaistų info puslapyje – taip pat tik vienas sakinys.

Visą norimą informaciją radau tik namie, naudojantis internetiniais puslapiais (beje, ne vienu, o keliais). Atrodo, kas čia tokio, grįžau ir susiradau. Bet aš noriu, kad man visa tai būtų pasiekiama nedelsiant, visur ir visada. Atrodo, noriu visai nedaug ir nieko neįmanomo.

O net jeigu ir kartą per savaitę ar dvi, darbo vietoje, bet laisvą minutę, aš sugalvočiau pasiskaitinėti kažkokių naujienų portale apie naujoves ar aktualius įvykius, tai jau būtų nusikaltimas?! Tuo labiau, kad mus visus darbo vietose kontroliuoja iš ofiso ir kiekvieną minutę gali stebėti, kuo mes užsiimame kompiuteryje 🙂

Nemanau, kad darbo metu kas nors naršys po pažinčių skelbimus (nors ir tai atleidžiama, jei visas tavo gyvenimas dėl geresnio duonos kąsnio prabėga darbe ir nėra laiko pažintims ne virtualioje erdvėje 🙂 darbo rezultatams tai tik į naudą).

O ir kiekvieno darbdavio  asmeninis pasididžiavimas turėtų būti – išprusęs, apsišvietęs ir patenkintas savo darbo sąlygom darbuotojas 🙂

Linkiu jums visiems pačių geriausių ir supratingiausių darbdavių!