Geg 9, 2019 - Pažinkime ligą    0

Mažieji niekšeliai

Kirminas

Daugumai žmonių kirmėlės sukelia pasišlykštėjimą. Dar didesnį pasišlykštėjimą turėtų jausti žmogus, sužinojęs, kad kirmėlių yra jo kūne 😮

Askaridės, spalinės ir kaspinuočiai yra labiausiai paplitę mūsų platumose parazitai. Kai kurios kirmėlių rūšys, prieš tapdamos suaugusiais egzemplioriais ir galutinai įsikurdamos žarnyne, atlieka sudėtingą kelionę po visą žmogaus kūną. O žarnyne kirmėlės galų gale suranda “padengtą stalą”. Maistas čia joms jau gatavai suvirškintas, belieka tik ryti.

Spalinės

Vaikystėje, tikriausiai, daugumos iš mūsų žarnose prieglobstį buvo susiradusios spalinės. Tai pats dažniausias ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų parazitinis susirgimas. Požymis, kad jų yra, dažniausiai būna smarkus išangės niežėjimas, kuris labiausiai juntamas naktį. Todėl vaikai blogai išsimiega, būna pavargę, neturi apetito.

Tačiau pačios kirmėlės ne visada aptinkamos iš karto. Dažnai išmatose randamos baltos mažytės, tik 9 – 12 mm ilgio patelės. Tačiau ne visada. Jų buveinė – storoji žarna. Ją jos palieka tik naktį, kad padėtų savo kiaušinėlius ant išangės odos. Tai ir sukelia niežėjimą. Vaikai ima kasytis. Tada kirmėlaičių kiaušinėliai patenka į panages. O kai vaikas įsikiša pirštą į burną, tai praryja ir juos.

Apytaka prasideda plonojoje žarnoje, kur iš kiaušinėlių išsirita kirmėlaitės. Daug mažesni patinėliai ten ir lieka įsitaisę žarnos raukšlėse, laukdami patelių. Šios, po apvaisinimo, su žarnų turiniu keliauja į storąją žarną, patogiai įsitaiso ir ima dėti kiaušinėlius. Apytakos ciklas prasideda iš naujo.

Spalinės nesudaro tiesioginio pavojaus sveikatai, tačiau trikdo miegą ir apetitą. Be to, niekam nėra malonu žinoti, kad tavo viduriuose šeimininkauja šie parazitai 🙂

Askaridės

Askaridės į žmogaus žarnas patenka po ilgos nuotaikingos kelionės 😀

Viskas prasideda nuo kiaušinėlių, kuriuos deda askaridžių patelės. Anksčiau kaimo žmonės išviečių turinį naudodavo laukams tręšti (kartais, beje ir dabar). Jei tarp besinaudojančių išviete kas nors buvo apsikrėtęs tomis kirmėlėmis, tai jų kiaušinėliai patekdavo ant daržovių lapų, salotų ir vaisių. Jų rūpestingai nenuplovus ir valgant žalius, kirmėlių kiaušinėliai patekdavo į burną, o iš jos – į skrandį. Dabar žemdirbiai tręšimui naudoja fabrikuose gaminamas mineralines trąšas. Tačiau užkratas atsiranda kitoje vietoje. Išvykų į gamtą dalyviai ar, šiaip,  prispirti bėdos asmenys, gamtinius reikalus atlikinėja ne tam skirtose vietose, o automobilių stovėjimo aikštelėse, bromoje ar už krūmo parke. Tuomet kirmėlių kiaušinėliai patenka ant bėgiojančių šunų letenų, o iš ten – ant šunų šeimininkų rankų, o nuo ten ir į burną. Taip prasideda kirmėlės kelionė. Aplinkoje drėgnose ir pavėsingose vietose kiaušinėliai gali išgyventi kelerius metus. Žarnyne askaridės gali gyventi apie porą metų.

Kelionė tolima

Kai tik žmogus nuryja kirmėlės kiaušinėlius, skrandyje iš jų išsirita lervos. Iš ten jos patenka į plonąją žarną ir pragręžia jos sieneles. Kraujas perneša jas į kepenis, o iš ten į dešinįjį širdies skilvelį. Mažuoju kraujo apytakos ratu jos patenka į plaučių alveoles. Daugelio neaiškių trumpalaikių plaučių ligų (ypač vaikų) priežastis kaip tik ir yra tokios askaridžių kelionės. Bronchų ir trachėjos mažyčiai virpamieji plaukeliai gabena lervas aukštyn į ryklę. Ten yra didžioji jų persėdimo stotis. Per stemplę šie parazitai keliauja į skrandį ir plonąją žarną. Tai galutinė jų stotis. Per kelias savaites čia lervos tampa lytiškai subrendusiomis askaridėmis. Patelės vėl pradeda dėti kiaušinėlius. Kiekviena patelė per dieną padeda iki 200 000 kiaušinėlių. Apytakos ratas gali prasidėti iš naujo.

Poveikis organizmui

Pavienės kirmėlės dažniausiai kokių nors negalavimų nesukelia, kartais juntami dieglius primenantys skausmai. Tačiau tų kirmėlių gali prisiveisti labai daug. Tada jos gali sukelti sunkių skrandžio ir žarnyno sutrikimų. Kirmėlių kamuolys gali visiškai užkimšti žarnas ir sukelti žarnyno nepraeinamumą. Be to, kirmėlės patenka į kepenis ir kasą. Tuomet pasireiškia anemija, nervų sutrikimai, svorio mažėjimas. Kartais kirmėlės pasirenka kitą maršrutą. Jos atsisako įprastinio kelio per plaučius, o įsiskverbia į galvos smegenis arba akis.

Kaspinuočiai

Kaspinuočiai gyvena plonojoje žarnoje. Savo čiulptukais ir kabliukais jie prisitvirtina prie gleivinės. Akių jie neturi, gyvena amžinoje tamsoje. Neturi jie ir virškinimo organų. Jiems jų ir nereikia – maistą suvirškina pats šeimininkas 🙂 Nereikia jiems net nuryti maistą – jie šeimininko suvirškintą maistą siurbia visu kūno paviršiumi. Jų galva visai mažytė, o nuo jos prasideda ilgas kūnas, susidedantis iš atskirų narelių. Nuo galvutės nuolat auga nauji nareliai, o senieji – kaspinuočio gale atitrūksta ir kartu su išmatomis iškeliauja į platųjį pasaulį.

Hermafroditai

Kiekvienas narelis praktiškai yra savarankiškas gyvūnas. Būdamas hermafroditas, jis turi ir sėklides, ir kiaušides bei savotišką gimdą. Taigi, jis gali apvaisinti pats save. Atsiskyręs nuo kaspinuočio kūno, jo narelis kurį laiką dar gali judėti savarankiškai. Tokiu būdu jis nušliaužia nuo išmatų krūvelės ir gali savo kiaušinėlius sudėti toliau nuo tos vietos, kur paliko šeimininko kūną. Jei tai atsitinka pievoje ar ganykloje, tai žolėdžiai gyvuliai gali tuos kiaušinėlius praryti su žole. Kiaušinėliuose išsivysto embrionai, kurie ten pasilieka, laukdami naujo tarpinio šeimininko, kuris kartu su maistu prarytų ir juos. Patekęs į jo žarnas, embrionas praplėšia kiaušinėlio kapsulę ir leidžiasi į kelionę po savo naujojo šeimininko kūną. Kaip lerva su kabliukais, jis prasigręžia pro žarnos sienelę ir kraujo apytakos sistema keliauja ten, kur jam reikia. Atvykę į galutinį organą (raumenys, kepenys, akys, galvos smegenys), embrionai išsivysto į belytes jaunatviškas formas, vadinamuosius virius. Taip baigiasi kaspinuočio biografijos dalis.

Organo naikinimas

Valgytojas kartu su užkrėsta mėsa praryja ir virius. Taip jie patenka į savo naujojo ir jau galutinio šeimininko žarnas. Čia jie išsivysto į lytiškai subrendusius kaspinuočius. Apytakos ratas užsidaro. 

Jei žmogaus žarnose susikaupia daug šių parazitų, jie sukelia virškinimo sutrikimus ir pykinimą. Kai jie ima smarkiai judėti, ima skaudėti pilvą. Turintieji kaspinuočių žmonės dažnai sulysta.

Pavojingiausia yra tada, kai žmogus praryja kaspinuočio kiaušinėlių. Taip gali atsitikti valgant žalias salotas, kurios buvo auginamos tręšiant “biologiškai”.

Kur slypi pavojus

Pagal tai, kokį tarpinį šeimininką pasirenka kaspinuočiai, jie skirstomi į galvijinius, kiaulinius, žuvinius, šuninius.

Mažytis šuninis kaspinuotis tarpiniu šeimininku pasirenka šunį. Kai kontaktas su šunimi per daug glaudus, labai didelis pavojus, kad juo užsikrės ir žmogus. Jei užsikrėtęs šuo prausiasi liežuviu, laižydamas sau užpakalį, tai kaspinuočio kiaušinėliai prikimba prie jo liežuvio. Juos jis gali perduoti ir savo šeimininkui, kai palaižo jo veidą. Kiaušinėliai per burną patenka į žmogaus kūną ir iš jų išsivysto viriai. Šuniniai kaspinuočiai ypač pavojingi. Jie žmogaus kūne sudaro dideles pūsles, kurios gyvybiškai svarbiuose organuose gali sukelti pavojingų komplikacijų.

Profilaktika

Kad išvengti šių visų kirmėlių draugijos, pirmiausia, reikia laikytis asmens higienos reikalavimų. Taip pat gerai plauti visas salotas, vaisius, vengti valgyti žalią mėsą.

Svarbiausi kirmėlių platintojai yra katės ir šunys. Jų aplinką reikia gerai valyti, vengti artimo kontakto su jais, neleisti šunims savęs laižyti, reguliariai gydyti juos nuo kirmėlių.

Pasekmės

Nesigydant galimas žarnyno nepraeinamumas, gelta, smegenų ir akių pažeidimai, anemija, svorio kritimas, nervų sutrikimai, kepenų ir kasos uždegimas, pilvo skausmai, miego sutrikimai.

Užsikrėtus kiauliniu kaspinuočiu – pavojus, kad jis pateks į centrinę nervų sistemą ir akis.

Užsikrėtus šuniniu kaspinuočiu galimas didelių pūslių susidarymas kūno viduje su pavojingomis gyvybei komplikacijomis.

Gydymas vaistais ir ne tik

Vaistiniai preparatai yra receptiniai, todėl, pasijutę įtartinai, pirmiausiai turėtumėte apsilankyti pas savo šeimos gydytoją. Atlikęs tam tikrus tyrimus, priklausomai nuo kirmėlių rūšies, jis paskirs antihelmintinius vaistus. 

Tai gali būti mebendazolas, pirantelis, levamizolis, albendazolis. 

Apie paskirtų vaistinių preparatų vartojimą supažindins vaistininkas 🙂

Profilaktiškai vaistai nuo kirmėlių duodami 1-2 kartus per metus. Šie vaistai didelės žalos organizmui nedaro.

Su spalinėmis ir askaridėmis pabandyti kovoti galima česnakais. Juos reikia gerai sutrinti ir išmaišyti virintame piene. Išgėrus šio mišinio, po 2 val. reikia išgerti laisvinamųjų vaistų. 

Kas nemėgsta česnako, yra kita natūrali priemonė – pelynas. Šaukštelį susmulkintų pelynų reikia užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens. Palikti, kol atvės, tada nukošti. Vartojimas: 1-2 šaukštai 3 kartus per dieną 20 min. prieš valgį.

P.S. Aš labai tikiuosi, kad jums neprireiks nei česnako, nei pelyno, kad išsivaduotumėt nuo šių padarų. 

Pelyną geriau gerkite, kai neturėsite apetito ar turėsite virškinimo problemų, o česnaką vartokite imunitetui stiprinti, gintis nuo infekcijų ir puolančių vampyrų. 

Laikantys gyvūnėlių, metuose vieną kartą, vis dėlto, suvartokite vieną dėžutę antihelmintinių vaistų 🤓

Turite klausimų? Parašykite juos čia!