Vaistininko užrašai

Neseniai gavau vienos Vaistininko užrašų skaitytojos prašymą kada nors parašyti apie nesveiką konkurenciją. Ji trumpai išsakė savo skaudulius bei leido savo perteiktas mintis panaudoti berašant straipsnelį šia tema. Beje, tema tikrai jautri ir, šiandien, kaip niekad, labai aktuali. Sutinku su kiekvienu jos parašytu žodžiu ✍️

„Vaistinės steigiamos kas keli metrai, tai konkurentai sukasi kaip išmano. Štai, už 5 m esančio kito tinklo kolegės receptinius vaistus dalina be recepto kaip saldainius. Pvz., keturiasdešimtmetis paprašo Nitroglicerino. Prisiprašius asmens kodo, paciento receptų istorijoje nuo 2019 metų nerandu nė vieno “širdinio” recepto. Atsisakau parduoti. Tai jis sako: “Su jumis visada problemos! Jau daug metų visur gaunu! Einu į kitą vaistinę!” Ir neįmanoma išaiškinti, kad aš dirbu atsakingai…O aną dieną panašiu atveju dėl kito rimto vaisto vyrukas pasakė: “Tikra pagarba jums! Nes jūs per tris metus pirma paprašėt recepto. Viską suprantu, bet aš gausiu kitoj vaistinėj”.

Tai čia tik pora pavyzdžių, bet farmacijos įstatymai galioja tik didmiesčiuose. Rajono centre net nebandyk kliento paprašyti dokumento. Išpūs akis ir pareikš, kad pirmą kartą girdi. Visada užtenka atmintinai išberiamo ar ant popiergalio užrašyto asmens kodo… Ir kaip prisibelst į kolegų sąžinę? Juk mes taip diskredituojam vaistininko profesiją, o farmacinės paslaugos (tokia, kokia ji turi būti) iš viso nebelieka.”

Taigi, liūdniausia yra tai, kad tie vadinami konkurentai yra tavo kolegos 🤦‍♂️🤦‍♀️ Tie patys, kurie krimto tuos pačius mokslus, kalė analgino ar vitamino C formules ir tuo pačiu metu dalinosi bendrais džiaugsmais ir rūpesčiais. Tai kas pasikeitė? Kur gi dingo kai kurių kolegų sąžinė, žinios ir profesinė savigarba?

Ar taip nutiko todėl, kad vaistas tapo preke, o vaistininkas – pardavėju? Kiekvienas save gerbiantis ir žinantis savo vertę vaistinės darbuotojas (tiek vaistininkas, tiek jo padėjėjas) piktinasi, kai klientas į jį kreipiasi “pardavėjau”. Deja, pardavėjais mus padarė ne tik krautuvininkai. Prie tokio “įvaizdžio” didele dalimi prisidėjome patys. Farmacininkai turėtų skirtis nuo krautuvininkų savo požiūriu į vaistą. Krautuvininko tikslas yra pelnas. Mūsų tikslas – žmogaus gerovė, jo sveikata. Bet, matyt,  kiekvienas specialistas skirtingai suvokia, už ką jam mokama alga – ar už tam tikros prekės iškišimą, ar už tinkamo vaisto parinkimą bei farmacinės paslaugos suteikimą. Tik nuo asmeninio pasirinkimo priklauso, kurioje pusėje tu stovi pats – verslo ar vaistininkystės. Vaistininkui verslininku šiandien tapti gana lengva. Verslininkui tapti vaistininku noro neužtenka. Tam reikia ne tik mokslo, laiko, bet ir pasišventimo ❤️

Kaip žinia, mūsų krautuvininkai nei laiko, nei pasišventimo neturi 😂 Todėl vaistininkas turėtų žinoti, kad jo profesija yra išskirtinė. Išskirtinė ne pelno skaičiavimu, apyvartos didinimu pardavinėjant receptinius vaistus be recepto ar tenkinant krautuvininkų užgaidas, o savo gausių žinių panaudojimu dirbant didį darbą. Gaila, bet pelno besivaikančių kolegų dėka tavo didis darbas gali greitai tapti bėda. Tokia išvada peršasi po kolegės išsakytų minčių: klientai eis į tas vaistines, kur dirbama be taisyklių ir nesilaikant ne tik įstatymo, bet ir Hipokrato priesaikos. Tokie negarbingi kolegos ir toliau griaus vaistininko autoritetą visuomenės akyse. Praradus visuomenės pagarbą, dingsta ir pasitikėjimas. Žmogui, kuris nepasitiki vaistininku, sunkiau padėti pasirinkti nereceptinį vaistą. Deja, vyraujant nesveikai konkurencijai, klientas eina ten, kur be vargo gauna receptinį vaistą, net ir neturėdamas teisės jį įsigyti. O tai gali būti grėsminga jam pačiam ☠️

Ar gali vaistininkas pasipriešinti šiems reiškiniams?

Taip, jeigu jis vaistininkas, dirbantis vaistinėje, o ne pardavėjas, dirbantis pas krautuvininką vaistų krautuvėje.

Taip, nes jo tokia profesija, toks pašaukimas.

Kaip pasakė vienas mano mėgstamiausių dėstytojų T. Mekas:

“Žmogus, mylintis savo profesiją, visada randa joje romantiškų „perliukų“, nors tai, mūsų akimis, būtų paprasčiausias darbas. Tas, kuris savo darbe neranda dvasinio malonumo, yra juodadarbis, kuriam per mėnesį darbe būna du kartus gera – kai gauna avansą ir kai gauna atlyginimą.”

Sutinku, kad ne visada malonu, kai ligonio sveikatos naudai turi atsisakyti išduoti vaistus. Kad kartais tenka pasakyti, jog reikia ieškoti negalavimo priežasčių, t.y. kreiptis į gydytoją. Tuomet sulaukiame keiksmų, priekaištų ir grasinimų, kad:“eisiu į kitą vaistinę ir ten gausiu viską, ko panorėjęs”. Retas pagalvoja, kad tai, kas įvyko, padaryta jo labui. Kad patarimas apsilankyti pas gydytoją, galbūt, vėliau neleis kentėti dėl uždelstos pagalbos. 

Tikiu, kad greitai ateis laikai, kai ir “toje kitoje vaistinėje, kurioje viską galima gauti be recepto”, bus pasakyta: “Jeigu neturite recepto, nebūtinai jums reikia to vaisto. O jeigu manote, kad tikrai reikia, tai tegul gydytojas tai patvirtina.”

Linkiu savo kolegoms laikytis vienybės, būti solidariems ir neiškraipyti įstatymo reikalavimų. Beje, jie surašyti viena kalba ir galioja visoms vaistinėms 🤓

Farmacininko darbas ir pareiga – padėti sergančiam, o ne didinti apyvartą. Linkiu pajusti džiugesį ir palaimą, kai žmogus po  ilgo pokalbio išeina neįsigijęs vaistų, tačiau pasako nuoširdų AČIŪ. Vadinasi, šiandien jūs buvote NE PARDAVĖJAS, O TIKRAS SAVO PROFESIJOS ATSTOVAS 🥼🐍💊