Vaistininko užrašai

Šventės praėjo, tad galima pakalbėti ir ne apie tokius gražius dalykus.

Mokslininkai apskaičiavo, kad apie 1-2 kg žmogaus kūno masės sudaro mikroorganizmai, atliekantys aibes skirtingų funkcijų – pradedant virškinimu, baigiant žmogaus imunitetu. Žarnyno mikrobiotą galima įvardinti kaip atskirą žmogaus organą, kuris vis dar išlieka nemenka mįslė. Beje, kaip ir pats žmogus.

Neišgalvota istorija apie moteriškę, kuri prašyte įsiprašė į vaistinėje esantį tualetą. Na, žinote, gyvenime visokių atvejų pasitaiko… Kartais patekimas į WC – tai mirties ir gyvybės klausimas, ypač, jei su tavo mikrobiota kažkas yra ne taip. Todėl, kai tau pagrasina prakeiksmu ir visokiais kitais nelabaisiais, pasigaili to žmogaus ir įsileidi jį į savo valdas. Taigi, po tokio pirmo (ir tikrai jau paskutinio) karto, ši mažytė ir labai svarbi patalpėlė labiau priminė ne vaistinės sanitarinę patalpą, bet seną neprižiūrėtą išvietę, kuria naudojasi alkoholikai ar socialinių įgūdžių neturintys asmenys. Ši iš pažiūros visai tvarkinga moteriškė taip gerai “pasėdėjo”, kad po jos pasišalinimo sunku buvo pripažinti, kad čia lankėsi žmogiška būtybė, moteriškasis pradas… Vėliau dar ilgai teko įtikinėti kobras, kad vaistinės tualetai nėra skirti pašaliniams lankytojams ir vaistinės darbuotojai tikrai neprivalo atverti jiems savo valdų.

Neseniai mano žvilgsnis užkliuvo už nuostabaus ketureilio, kurį šiandien palinkėčiau užrašyti, atsispausdinti ir pakabinti tam tikroje vietoje, jeigu, visgi, esate labai gailestingas ir linkęs įsileisti prašalietį į VIP zoną:

Broliai lietuviai
Lietuviško krašto
Šikit į skylę
O ne ant krašto…

Atsiprašau, jeigu kažkam sugadinau nuotaiką 💩🤭

Kiek nervų ląstelių mes sugadiname vieni kitiems tik dėl to, kad visai nežinome savo charakterio savybių. Kaip žinia, daugiausia konfliktų kyla prekybos įstaigose dėl skirtingų klientų ir juos aptarnaujančių darbuotojų vienokio ar kitokio būdo. Kad abi pusės būtų laimingos, tereikia geriau žinoti savo charakterio ypatumus ir laiku susiorientuoti, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju. Tad siūlau skaitytojams (ypač pirkėjams) nedidelį psichologinį testą, kuris turėtų užpildyti esamą spragą.

1. Jums neteisingai atidavė grąžą. Ką jūs darote?

a) Mandagiai perspėjate, kad nesukčiautų (2 balai);

b) Tuojau pat reikalaujate skundų knygos (3 balai);

c) Išvadinate darbuotoją “Paskutiniu šunsnukiu” ar “Išsidažiusia karve” (5 balai).

2. Darbuotojas primygtinai prašo jūsų surasti dešimt, dvidešimt ar 50 centų, nes jis neturi smulkių pinigų grąžai (juk kasa – ne bankas, ir ne pinigų kalykla). Jūsų veiksmai šioje situacijoje:

a) Paprašote prie pirkinio pridėti kelis pleistriukus ar hematogeną iki lygos sumos (2 balai);

b) Šalia stovinčio pirkėjo prašote 5 eurus iškeisti į centus (4 balai);

c) Su įniršiu pasiūlote paspringti tais centais ar kitokiu nederamu būdu atsisakote grąžos (7 balai).

Šiandien Žolinės. Vieniems ši diena – religinė šventė, kitiems – eilinė, raudona spalva pažymėta diena kalendoriuje, tretiems (tokiems kaip aš ir panašiems) – ištrauktas loterijos bilietas, suteikiantis emociškai ramią dieną. Taigi, laimingą bilietą ištraukiau ir tuo džiaugiuosi. Ta proga rašau ne apie problemas.

Užklupus siaubingai audrai, sudužo laivas. Vienas nelaimingasis, pasičiupęs sijos nuolaužą, vargais negalais nusikepurnėjo iki negyvenamos salos kranto. Sala buvo ne ką didesnė už jūroje kyšančią uolą, nesvetinga ir dyka. Vargšelis puolė melstis. Iš visų jėgų prašė Dievą, kad jį išgelbėtų, ir kasdien akylai stebėjo horizontą, ar neatvyksta pagalba. Deja, jūros platybės buvo tuščios. Po dienos kitos jis ėmė veikti. Nusiplūkė iki devinto prakaito, kol pasidirbo šiokį tokį įnagį medžioklei ir žemdirbystei. Galutinai nusikamavo, kol įžiebė ugnį, susirentė palapinę ir užtvarą nuo siautulingų vėjų.

Praėjo keli mėnesiai. Žmogus ir toliau meldėsi, bet pagalbos kaip nebuvo, taip nebuvo. Vieną dieną laužo žiežirba nukrito ant šiaudų čiužinio ir šis akimirksniu užsiliepsnojo. Tiršti dūmai kilo į dangų. Visas mėnesių triūsas per kelias minutes virto pelenų sauja. Žmogus, veltui bandęs gesinti gaisrą, raudodamas sukniubo ant smėlio:

– Kodėl, Viešpatie? Kodėl dar ir tai?

Maždaug po valandos netoliese sustojo didžiulis laivas. Jūrininkai valtele atskubėjo gelbėti žmogaus.

– Iš kur sužinojote, kad aš čia?- paklausė žmogus, netikėdamas savo akimis.

– Pamatėme kylančius dūmus,- atsakė jūrininkai.

Gal tai, kas šiandien tau suteikia tiek rūpesčių ir yra tie dūmai, kurie taps ženklu rytdienos sėkmei.

“Dalis vaistinių dirba trumpiau, o kai kurios net apskritai užsidarė”, – skrieja pasipiktinimo banga ir kaltinimai dėl registruotų naujų įstatymo pataisų, kurios numato, kad didesnėje dalyje šalies vaistinių negali dirbti vienas farmakotechnikas, su juo būtinai kartu dirbti turi ir vaistininkas.

Tiek nedaug laiko prabėgo nuo įstatymo pasikeitimų, o krautuvininkai vėl neriasi iš kailio, stengdamiesi įrodyti, kad įstatymo pakeitimai labai stipriai pakenkė visuomenei. Skaičiau ir stebėjausi jų įtaigos jėga, vienu metu jų net pagailo – kaip dabar jie vargsta, nerasdami vaistininkų ir už sutrumpintas vaistinių darbo valandas prarasdami pelnus bei skaičiuodami nuostolius.

Kaip žinia, tik pastaruoju metu vaistininkas tapo nykstančia būtybe, kurią atėjo laikas įtraukti į Raudonąją knygą. Mūsų, pasirodo, tiek mažai, kad tenka uždarinėti vaistines, trumpinti jų darbo laikus, nedirbti savaitgaliais. Deja, nepakito iškreiptas mąstymas, jog vienoje pamainoje visiškai pakanka ir vieno farmacijos specialisto. O ir kiek čia tų darbų… Vienas kitas šimtas lankytojų per dieną, kelios vakcinacijos, tuo pačiu metu kitam pirkėjui užkalbant dantį, kad šiek tiek palauktų… Gautų prekių “padėliojimai” į lentynas – tik lengvas sportas, o dokumentacija, marketingas, rinkodara ir buhalterija – nemokamai įgytos naujos kompetencijos, todėl nesiskaito kaip darbas. Argi sunku viską suspėti vienam? Žinoma, kad ne 🤦‍♀️🤦🏻‍♂️ Todėl eilę metų ir tvyro chaosas ir vergvaldystė.

Tai ko gi vėl nerimsta krautuvininkai? Nagi, pralėkime kartu per trumpą vieno interneto portalo publikuotą straipsnelį, kuris, greičiausiai, pačių krautuvininkų ir užsakytas, kad atkreiptų įtakingų dėdžių ir tetų dėmesį 😉

BENU vaistinė 

„Vaistininkų trūkumą Lietuvos darbo rinkoje jaučiame ne vienerius metus. Vaistininko bei farmakotechniko profesijos praranda populiarumą dėl sudėtingų emocinių darbo sąlygų, dėl sudėtingų, ne kiekvienam įkandamų studijų tiek akademinių gebėjimų, tiek šių studijų kainos prasme.“ 

Pagaliau atėjo suvokimas, kad farmacijos specialistai dirba sudėtingomis sąlygomis. Kad prieš tai jie visą savo laiką  (kai kas – ir santaupas) skyrė ne kiekvienam įkandamoms studijoms, tikėdamiesi, jog įgytos žinios ateityje sugrįš finansiniu pavidalu ir sotesniu gyvenimu. Taip ir norisi paklausti krautuvininkų: o ką jūs padarėte, kad mūsų netrūktų?

“Kad vaistinėje darbuotojų kiekis būtų subalansuotas teisingai, turime apgalvoti galimą darbo laiko trumpinimą, naujų darbuotojų pritraukimo ir ilgamečių darbuotojų išlaikymo galimybes. Porą vaistinių teko apskritai uždaryti.”

Ką reiškia pora vaistinių kelių šimtų jūroje? Labiau reikėtų susirūpinti darbuotojų išsaugojimu.

”Vaistininkas ir vaistininko padėjėjas visada dirbo ranka rankon. Pati stipriausia komanda vaistinėje ta, kur petys į petį dirba tiek vaistininkas, tiek vaistininko padėjėjas, tiek kosmetikos konsultantas.”

Ir kodėl tik dabar krautuvininkai garsiai pradėjo kalbėti apie tai, ką jau seniai turėjo sureguliuoti? Kur jie buvo tuomet, kai mes prašėme nepalikti vienų pamainoje? Kai įtikinėjome, kad darbų vaistinėje užteks visiems. Kad stiprią komandą sudaro ne vienas, o keli, žinojome seniai. Deja, krautuvininkų balsas visada buvo geriau girdimas.

Gintarinė vaistinė

“Trylika vaistinių savaitgaliais nebedirbs, dar 25 vaistinės nedirbs sekmadieniais. Be to, maždaug 87 vaistinėse sutrumpintas darbo laikas. Buvo priimtas sprendimas uždaryti šešias vaistines.“

Dar Lietuvoje taip nebuvo, kad krautuvininkas uždarytų jam pelną nešančią vaistinę 🙃 Tikriausiai, toks vaistinių likimas susiklostė dėl atvirkštinės priežasties – dėl pernelyg mažos apyvartos. Ir tas vaistinių uždarymas yra tendencingas – tiesiog viena keičia kitą…

“Didžiausias iššūkis buvo perskirstyti vaistininkų darbo krūvį ir valandas, kad jie nepervargtų, galėtų keistis ir teikti profesionalias paslaugas pacientams.“

Skaitau ir netikiu savo akimis: KAD NEPERVARGTŲ! Kur jūs buvote anksčiau, mielieji? Mes jau seniai ir pervargę, ir perdegę… Amžinas darbuotojų trūkumas… Metų metus besitęsianti atostogų problema…Neturėjimas teisės sirgti… Auginti vaikus… Norėdamas pasinaudoti teisėtomis atostogomis, pirma turi atidirbti už Joną, Rūtą ir Onutę, o sugrįžus – dar už Zitą, Gitą ir Vytuką. 

Prisimink mokyklą
Ir tą juodą suolą
Karalienę “dvoikę”
Generolą “kuolą”.

Prisiminiau kažkada išmoktą ketureilį, kuris atitiko tą laikotarpį, kuomet lankiau mokyklą. Taip, taip, turėjau savo pažymių knygelėje įvairių skaičių – pradedant nuliu, baigiant – penketu 🙂 Tada buvo penkiabalė pažymių sistema ir mūsų žinių vertinimas paprastai turėjo tilpti į keturis skaičius – 2, 3, 4, 5. Tačiau ypatingais atvejais galima buvo gauti ir žemesnį įvertinimą. Pavyzdžiui, kai mane pakvietė atsakinėti rusų klb. mokytoja ir aš nesugebėjau išlementi nei žodžio (šiaip, šio dalyko mano pažymiai buvo gana aukšti – 4-5, bet tada kažkas, matyt, užplaukė), ji ramiai tarė: “Kadangi visą laiką pratylėjai, rašau tau 0”. Ir tikrai parašė! Turiu išsaugotą daiktinį įrodymą – pažymių knygelę 📒 Joje taip pat yra įsitaisęs ir kuolas, t.y. vienetas. Už nepasiruošimą biologijos pamokai. Kai mokytoja pakvietė atsakinėti, nieko nepapasakojau 🤭, todėl gavau dvejetą. Kitai pamokai specialiai nesiruošiau, nes pagalvojau, kad antrą kartą iš eilės tikrai nekvies atsakinėti. Ir ką sau manote? Pakvietė. Kadangi vėl nieko doro nepasakiau, parašė vienetą 😢 Bet toks vertinimas, kaip jau rašiau, būdavo skiriamas ypatingai retomis progomis. Kita vertus, nors buvo penkiabalė sistema, keista, bet vienetai buvo beveik nerašomi, o nuliai – tuo labiau. Smagu prisiminti senus nerūpestingus laikus atėjus rugsėjo pirmajai 💐

Tiems, kas turi darželinukų

Vaikų čiauškėjimas – tai daugiau negu žodžiai; tai ne muzikos garsai, bet vis dėlto tai  – giesmė; tai ne skiemenys, bet vis dėlto sudaro kalbą.

– Kodėl tu neateini, kai aš tave šaukiu? Aš tave šaukiau keletą kartų! – sako mama.

– Kai tu pašaukei mane ketvirtą kartą, aš išgirdau tik pirmą kartą 🤭

Visos puikiosios žmogaus savybės – kilnumas, padorumas, gerumas, darbštumas – formuojasi pirmiausia vaikystėje, šeimoje ir yra tėvų auklėjamųjų veiksmų rezultatas.

Milda atsisėdo prie pianino nešvariomis rankomis. Mamai pradėjus ją barti, ji tarė:

– Nesirūpink, nieko neatsitiks. Aš skambinsiu tik juodais klavišais 🎹

Vaikai išauga mus nepalyginamai greičiau, nei mes išaugame juos 🤓

Tiems, kas turi 6 -12 metų amžiaus mokyklinukų

Jie labai nori adaptuotis tame pasaulyje, kuris yra už jų šeimų ribų. Jie nori mėgdžioti tokio paties amžiaus ir lyties vaikus.

Jie nori tapti kuo mažiau priklausomi nuo savo tėvų.

Jie išeikvoja daug energijos įvairiems įgūdžiams įgyti, pažinti viskam, kas yra aplink juos, tyrinėti prieš juos atsiveriančiam nuostabiam pasauliui 🔍

Kitų žmonių reiškiama pagarba sužadina giliai slypinčius geriausius pradus, tas vidines jėgas, kurios padeda ne tik sąžiningai atlikti kartais nelengvas pareigas, bet ir įveikti dideles kliūtis, trukdančias siekti tauraus tikslo, išlikti žmogumi pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Ten, kur vyrauja tarpusavio pagarba, lengviausiai pasisavinamos teigiamos vertybės, kurios perduodamos kitiems. Tuomet geriausiai išgirstama, suprantama. Tačiau nepagarba gimdo nepagarbą…

“Labiausiai jaučiuosi nelaimingas tada, kai su manimi visiškai nesiskaito mano tėveliai. Vos tik pradedu sakyti savo nuomonę, kuri nesutampa su jų, tuoj mama ir tėtis lyg susitarę mane nutraukia, sakydami, kad aš dar per mažas, kad man pienas nuo lūpų nenudžiūvęs 🍼, kad aš valgau jų duoną ir tik tada galėsiu turėti savo nuomonę, kai pats užsidirbsiu… Nutariau daugiau niekada tėvams nesakyti, ką jaučiu ir ką galvoju.”

Žmonių būna įvairių. Pradėję pokalbį piktai, išeina gerai nusiteikę ir laimingi. Arba, iš pradžių juokiasi, o vėliau grasina atleisti iš darbo. Vieniems prekes sudedi į maišelį, o jie tą maišelį nutrenkia tau atgal, kitas pasipiktina, kai vienos dėžutės neįdedi į maišelį. Vieni nori, kad jiems patartum, kiti – patarimus dalina patys. Vieni supyksta, kai gauna mažą nuolaidą, kiti – didžiuojasi tuo, kad įstengia nusipirkti be jokių nuolaidų.

Vaistininkų irgi būna visokių – linksmų, rimtų, susiraukusių. Vieni aptūpčioja klientą nuo jo įėjimo į vaistinę iki kol jis ją palieka, kiti – laukia, kad klientas kuo greičiau išsinešdintų 😳 Vieniems pavyksta slaptą pirkėją aptarnauti taip, kad surinktų 100 %  ir gautų premiją, kiti – dirba ne ką prasčiau, bet pasiūlo mažiau ir premijos negauna ☹️ Vieniems pavyksta apsipirkimo kvitą ištempti iki 20 cm ilgio, kitiems – suteikti kvalifikuotą pagalbą užtenka ir su viena preke. Juk vaistininko profesionalumas nematuojamas kvito ilgiu ir parduotų prekių skaičiumi 😬 Vienas vaistininkas mėgsta plepėti, kitas – atvirkščiai, geriau patylės ir daugiau išklausys. Visais atvejais svarbiausia yra padėti sveikti.

Vaikų taip pat vienodų nebūna. Vieni kantriai laukia, kol tėvai ką nors nupirks arba nenupirks. Kiti – tampo už rankų, rodydami į vieną ar kitą patikusį daiktą. Treti – kad nevargti, iš karto krenta ant žemės ir gauna, ko nori arba į užpakalį 😥

Norėčiau parašyti ir apie dar vieną kategoriją – pasipinigautojus ir kitus prašytojus. Beje, jie taip pat skirtingi. Vieni ko nors prašo, nes jų likimas pasisuko ne ta linkme, kiti prašo, nes jų toks gyvenimo būdas, treti – patologiniai tinginiai, kuriems bet koks darbas yra gyvenimo rykštė. Dar kiti – apsimetėliai, besinaudojantys kitų vardu ir parankia situacija. Pastaruoju metu sutikau nemažai prašytojų, prisidengusių Ukrainos vardu. Pasirinkę tas miestų vietas, kuriose lankosi daug gyventojų (prie didelių prekybos centrų) bei naudodamiesi esama situacija, jie pasistato aukų dėžutes su ukrainietiškais užrašais bei simboliais ir ne lietuvių kalba kviečia paaukoti ukrainiečiams. Atidžiau pažiūrėjus į tuos pinigų prašančius jaunus vyrus, suvoki, jog jų vieta bent jau šiandien tikrai turėtų būti ne čia, o ir jų elgesys – labiau chamiškas, nei nuoširdus. Ką gi, per prievartą iš tavęs pinigų niekas neatiminėja, todėl tik pačio reikalas, kam, kada ir kiek savo pinigų paaukosi.

Yra ir sąžiningų prašytojų. Kartą beapsipirkinėjant viename prekybos centre prie manęs priėjo visiškas bomželis ir paprašė 2 litų (tada dar buvo ši valiuta) alui, nes jis labai blogai jaučiasi ir jei neišgers alaus, tai mirs ☠️. Teko gelbėti gyvybę 🤷 Už sąžiningumą ☝️

A

Ar žinote, kad iš visų dalykų pasaulyje teisingiausiai yra padalintas protas, kadangi niekas nesiskundžia, kad jam trūksta proto 🤯

B

Bet pasitaiko tokių, kurie atėję į vaistinę apsimeta labai protingais, nors nežino, kad tepalas nuo hemorojaus nėra skirtas slogos gydymui 🤧

C

Cukriniu avinėliu pavirsi, o gal ir cukralige susirgsi, jei tiek saldainių valgysi, – sako močiutė anūkėliui vaistinėje, kai šis reikalauja jam nupirkti kramtomųjų lazdelių – saldainių.

Č

Čekis čekis čekis… Jis toks svarbus mūsų krautuvininkui, kad net rengiami ilgiausių čekių spausdintojų konkursai 🤭 Kuo daugiau prekių čekyje, tuo esi kietesnis 💪 Na, pagalvojau, o kodėl gi man nepabuvus kiečiausiam? Klientui, besiruošiančiam į kelionę ir pirkusiam įvairių dydžių pleistriukų ir tvarsčių, ėmiau ir suskenavau visus po vieną. Gavosi gal 20, o gal ir daugiau prekių. Ar to siekiame? Pasaulio tokiais poelgiais tikrai neišgelbėsime. Ilgas čekis negarantuoja didesnio pelno.  Bet krautuvininkų norais kelias į pragarą grįstas 😈 Tegul jie ten visi ir keliauja 🤪

D

Duok greičiau ką nors nuo skausmo, kol vėjas su akmenimis ant tavęs neužėjo 💨

E

Eilėje stovėdamos ginčijasi dvi moteriškės – jaunesnė ir vyresnė. “Tu amžinai nerimauji”, – sako jaunesnioji. “Aš esu tavo motina. Nerimauti – mano darbas”,- atkerta vyresnioji 👵🏻

F

Futbolo ir bezdalų apsuptyje gyvenu, kai prasideda futbolo čempionatai,- pasiguodė moteris, pirkdama vienkartinę kaukę 😷

G

Geriausios vaistinės vietos yra skirtos favoritams, taip vadinamoms naudingoms prekėms, kurios didina  krautuvininkų pelną. Bet jų turime nenormaliai daug, todėl pusė jų stovi dėžėse. Jei visas sukraučiau į nurodytas vietas, negalėčiau normaliai dirbti – jos kristų, byrėtų ir visaip kitaip trukdytų mano darbui, todėl susikuriu sau patogią aplinką be didelės sąžinės graužaties 🐛

H

Hiperaktyvumo apimta mano regiono vadovė, kaskart apsilankiusi vaistinėje, “pakoreguoja” mano tvarką ir “reikalingus” produktus surikiuoja pagal savo profesinį supratimą 👩🏻‍🏫 Bala jos nematė, laikas viską sudėlios į savas vietas 🙂

I

Ir kodėl turėčiau laikytis dietos? Mano – tik 55 kg, o visa kita – šarmas, seksualumas ir charizma. Ir metų man tik dvidešimt, o likę – stažas 😀

J

Jeigu būtų mano valia, ribočiau vaistinių steigimą viename kvartale (dabar gi yra vietų, kur jų septynios) ir nustatyčiau vietas, kuriose jų reikia (mažesniuose miesteliuose jos visos susispietę aplink gydymo įstaigas, o miestelio gale nei vienos nerasi). Vaistinėse specialistų skaičių padidinčiau iki maximumo. Žmonėms nereikėtų vargti keliaujant iš vienos vaistinės į kitą (nes iš 5-6 vaistinių liktų 1-2), o didelis specialistų skaičius vaistinėje patenkintų visų klientų pageidavimus. O ir darbuotojai pagaliau pasijustų žmonėmis, o ne vergais.

K

Kartais naudinga patylėti, kad tave išgirstų, ir išeiti, kad tave pastebėtų. Taigi, kai klientas kėlė triukšmą dėl neveikiančios e-sistemos ir e-recepto, bandžiau jam paaiškinti, kad mano kaltės čia nėra. Kai supratau, kad aš kalbu, o jis rėkia, apsisukau ir nuėjau užsikaisti kavos. Kai sugrįžau, jis jau buvo bebaigiąs ir jau spėjęs manęs pasigesti: “Kur jūs pradingote? Aš jums kalbu kalbu…” O aš girdėjau, kaip kažkas rėkia rėkia…