Vaistininko užrašai

Didėjant užsikrėtusiųjų COVID-19 žmonių skaičiui ir vyraujant pesimistinėms nuotaikoms, visai nesinori rašyti niūriomis temomis, todėl šiandien paleidžiu lengvą istoriją, kuri, beje, galėtų būti pamokanti 😉

Istorija – apie krizę. Šiuo metu didelės krizės dar neišgyvename, bet ką gali žinoti, kas laukia po mėnesio – kito 🧐

Į vieną nedidelį miestuką atvažiavo turtingas turistas. Užsukęs į miestelio viešbutį, jis savininkui kaip užstatą padavė 100 € ir pasakė einąs išsirinkti kambario. Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti seną skolą.

Mėsininkas – irgi padorus žmogus, net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam prasiskolinęs už gyvulius.

Ūkininkas, nedelsęs nė sekundės, nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairiausias prekes.

Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitriną, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame matyti vandens ženklai, kol nepamatė gatve pėdinančios miestelio paleistuvės, kuri jam neseniai davė “skolon”. Tad atsidusęs, išėjo į lauką ir pašaukęs merginą, grąžino jai skolą.

Ši, pasirodo, irgi turėjo įsipareigojimų – už kambarius viešbutyje, kur vedžioja klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę, mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.

Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet viską sumaišė netikėtas mobilaus telefono skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grįžti namo.

Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja 🤭

Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateitį žvelgia su optimizmu 🤩

Pradžia – pusė darbo. Dėl to verta daug kartų pradėti.

Nuolat bendraudami tarpusavyje, žmonės sukuria ypatingą psichologinį lauką, kuriuo perduoda vieni kitiems dvasines vertybes bei dorovinę patirtį. Jei žmogų gerbiame, tai vertiname ir jo mintis, nuomonę, tikime jo žodžiais, klausome jo patarimų, stengiamės įgyvendinti jo idėjas. Pagarba yra tarsi laidas, kuris įgalina gerbiamą žmogų geriau pažinti, pajusti, kas jame yra geriausio, pamatyti tuos patrauklius jo būdo bruožus, kurie kitaip nepastebimi. Jei žmogų gerbiame, juo žavimės, tai sukelia norą pačiam kuo nors būti panašiam į jį. Nejučiomis imame save su juo lyginti, galvojame, ką ir kaip galėtume savyje keisti. Taip prasideda nelengvas darbas su savimi – saviaukla 😊

Moksliniai tyrimai ir gyvenimo patirtis rodo, kad vien išorinėmis priemonėmis žmogaus neįmanoma išauklėti. Didesnį norą save auklėti pajuntame, kai pamatome, kad esame kitų gerbiami. Kitų žmonių mums reiškiama pagarba sužadina mumyse slypinčias vidines jėgas, kurios padeda ne tik sąžiningai atlikti kartais nelengvas pareigas, bet ir įveikti dideles kliūtis, trukdančias siekti tauraus tikslo – išlikti žmogumi pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.

– Ei, tu, ilgai ten krapštysiesi?! Man binto reikia! Eini čia, greičiau!

***

– Insulininių švirkštų turi? Ne? Eik tu nac.. tada!

***

– Ko čia klausinėji nesąmonių? Ne tavo reikalas, kam ruošiuosi pirkti. Tavo darbas – parduoti!

Tai tik keli klientai iš šimto panašių 😀 Po tokių monologų, atrodo, žodis PAGARBA yra visur kitur, tik ne čia. Bet praeina minutė kita, ir gyvenimas vėl stoja į savo vėžias. Tiesiog supranti, kad tokių “asmenybių” nei sugėdinsi, nei paveiksi savo pagarbiu elgesiu. Galbūt, tai sužalotos vaikystės pasekmė 🤔 Tiesa, matyt, glūdi kažkur giliau 👨‍👩‍👧‍👦

(būtina perskaityti iki galo, gramatinių klaidų netaisyti, nežinomų žodžių klausti pas tarmiškai šnekančius žmones 🙂)

Menkutėj pirkutėj
Prieg ūžuolo seno
Dziedulis su bobu
Laimyngai gyveno.

Dziedulis per dzienų
Žvejojo prieg upės.
Bobulė dzieduliui
Išvyrdavo zupės.

Pavalgius bobulė
Torielkas mazgojo.
Dziedulis šiukšlukį
Paspirdavo koju.

Bet rozų dziedulis
Parejo be ūpo,
Ba nepagavo
Ir menko kilbuko.

Ir zupė pasdarė
Jam negardzi.
Ir boba tų vakarų
Rodės britki.

O dar tos šiūkšliukės
Bado akis...
Supykis dziedulis
Bobulai sakys:

 - Padlagės kap suodzis, 
Vieni guriniai.
Ir kų tu per dzienų,
Sakyk man, darei?

Dziedulis bobulį
Be reikalo barė.
“Ne pyrmas cia rozas”,-
Bobulė pamanė.

 - Gana tau, dzieduli, 
Sakau, večeroc.
Škaradnas daraisi,
Geriau aik miegoc.

Bobulė dzieduliui
Laškų paklojo.
Prieg pečiaus nuvejus,
Indus sumazgojo.

Dziedulis pro langų
Liūdnai pažiūrėjo,
Firankas užtraukis,
Laškon nuvėjo.

Bobulė padlanges
Švariai išmazgojo.
Kantičkų paskaitius,
Dzievuliu dėkojo.

Nusvilkus rūbus
An uslano pasdėjo.
Ir pas dziedulį
In laškų nuvėjo.

Senatvė - ne šposas,
Visus kaulus maudzia.
Bobulė prieg dziedo
Šaltas kojas glaudzia.

 - Aik, varla, po biesais,-
Supyko dziedulis.
Apsiautai škarpietkom,
Matiau šėpoj guli.

Vilnonių prismezgus
Be dzievo mieros,
Dar kandės inlindį
Visas sukapos.

Su kojom ladzinėm
Neglausk prieg many,
Ba, rodos, ne laškoj
Guliu, o graby.

Kažkada vaikystėje, kai mokėmės mokykloje, rašydavome vieni kitiems atminimus (atminimas ne vežimas, pora žodžių ir gana.. ir pan. ). Juose prilinkėdavome visko. Po daugel metų pavarčiau tą sąsiuvinį pageltusiais nuo laiko lapais ir radau puikius žodžius šiandienos rašliavai:

Gyvenimas mažytis,

Jei šį bei tą gali,

nėra čia ko varžytis,

Nes varžos tik kvaili 🙂

Kaip rodo praktika, žmonės, ateinantys į vaistinę būtent šiuo šūkiu ir vadovaujasi 🙂

Vyriškis (apie 64 m.):

– Važiavau dviračiu nuo kalvos, lėtai, bet trenkė pagalys į galvą. Pagalvojau: viskas gerai, tai buvo ženklas protui atstatyti 🙂 O dabar duokite man tvarstį ir vandenilio peroksido…

 Moteris (apie 55 m.):

– Žinote, man paskyrė Fokusin kapsules (mažina prostatos ir šlaplės raumenų tonusą, todėl lengvina šlapimo tekėjimą šlaple ir šlapinimąsi, aut.), tai iš karto viskas susitvarkė su prostata, – prigulusi ant prekystalio į ausį šnabžda klientė.

– Bet jūs neturite prostatos, – bandau paaiškinti vyrų ir moterų fiziologinius ypatumus, tačiau ji reikšmingai numoja ranka ir džiugiai praneša:

– Aš jums dar kartą sakau, kad kai tik pradėjau vartoti šiuos vaistus, man susitvarkė šlapinimasis ir pagerėjo prostatos reikalai!

– O aš jaučiu pareigą jus informuoti, kad šiais vaistais gydomi tik vyrai, todėl gerai pagalvokite, ar šie vaistai nebus tik jūsų vyro 😮

Moteris (apie 60 m.):

– Man išrašyti elektroniniai receptai.

– Gerai, prašau duokite savo asmens dokumentą.

– O tai mano veido neužtenka?

– Gal kai ateisite po 20 metų, nereikės dokumento, užteks ir veidą nuskenuoti, bet šiandien, vis dėlto, pateikite dokumentą.

– Nieko nesuprantu, kam tada šneka, kad dabar nereikia nešiotis jokių dokumentų, viskas kompiuterizuota, patogu, visi dalinasi bendra informacija, kurios turi jums pilnai užtekti?

– Na, man vis tiek reikės dokumento, kad aš galėčiau prieiti prie tos bendros informacijos ir pažiūrėti, kokie vaistai jums išrašyti 🙂

😕

Vyras (apie 65 m.):

– Jau pigiausių vaistų tai man neduokite, nes tuoj ir vietoj moterų pasiūlys pakaitalą – gumines moteris…

Mokslo metai baigėsi, knygos ir sąsiuviniai padėti į šalį. Pagaliau atostogos! Moksleiviams 🙂

Smagių ir nepatirtų nuotykių linkiu jiems visiems. O jų tėveliams (arba kažkada būsimiems) siūlau keliolikai minučių atsitraukti nuo ekranų (mobilių telefonų ir kompiuterių), susikaupti ir perskaityti rašinėlį, kupiną liūdesio, vilties ir tikėjimo 🙂

Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad vaikus bara, skaičiau tik knygose.  Žinojau, jog bara už šunybes, kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas. Tačiau, kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo.

Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi. Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju vienas. Valgant savaitgaliais, tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri. Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą “Panelė”. Man liepia netrukdyti.

Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės ir kad mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį pirks tik kas penkeri metai.

Sušukau: “Valio!”

Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.

“Valio!”, – norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip garsiai barančios mamos nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.

Kodėl šaukiau “Valio”?