Mintys apie darbą 
9Ko nori vaistininkai – 2
Te nesupyksta mano vienas skaitytojas, kuriam pažadėjau parašyti straipsnį apie depresiją 🙂 Savo pažado tikrai nepamiršau, tačiau šį kartą dar noriu pratęsti praėjusios savaitės diskusiją apie laisvą vaistininkystę. Tikrai neplanavau ties šia tema užstrigti, tačiau mane užkabino tie vadinamieji ofisiniai darbuotojai.
Žodžių žaismas
Ką galėčiau parašyti šiai EUROVAISTINĖS vadybininkei?
Pirma, kad pareiga išaukština žmogų. Ne pareigos, o PAREIGA.
Mūsų, vaistininkų, pareiga padėti žmogui, jai gi suteiktos pareigos niekaip nesusijusios su gerų darbų darymu.
“…Gudrūs pakalbėti, pasibėdavoti ir pasimatuoti, kas didesnė auka…”
O kodėl pasibėdavojimai? O kodėl ne nuomonės išsakymas? Vienas protingas žmogus pasakė: “Gebėjimas remti savo nuomonę – stiprybės ženklas. Tai įrodymas, kad mes tobulėjame.” Pilnai pritariu šiai minčiai, nes savo profesiniame darbe mes tobulėjame kiekvieną dieną, ko negalėčiau pasakyti apie vadybininkus ar regiono vadovus. Jie, atvirkščiai, degraduoja, nes daugelis jų nesugeba būti tikrais tarpininkais tarp darbuotojo ir valdžios.
Kai valdžios netenkina pelnas, ji spaudžia regiono vadovus. Šie, negaudami bonusų – spaudžia mus. O ką spausti mums 😕? Valdžią, žmones ar dar kažką? Vaistinių daugėja, jos atsidarinėja viena šalia kitos, viena priešais kitą arba dvi – po vienu stogu, netgi tuo pačiu adresu, tai apie kokius planų vykdymus ir didėjančius pardavimus galima kalbėti? Tinklai konkuruoja tarpusavyje, bet mes, kolegos nenorime sekti tuo nesąžiningos konkurencijos keliu, mūsų prioritetai kitokie 🙂
Kita barikadų pusė
Turėjau karčios patirties su daugelio vaistinių tinklų vadybininkais. Nežinau, ar man tikrai nepasisekė sutikti tokių, kurie būtų buvę vaistininko pusėje, ar tokių jau iš viso nebeliko? Visko buvo: ir šaukė, ir žemino, ir nesiskaitė, ir gudravo, ir taikė psichologinį smurtą, ir grasino. Per ilgus darbo metus sutikau tik vieną ŽMOGIŠKĄ regiono vadovę. Visi kiti – kultūros ir pagarbos stokojantys žmonės 😕 Todėl ir požiūris yra atitinkamas. Galbūt, esmė tame, kiek laiko tam vadybininkui teko dirbti eiliniu vaistininku ir ar iš viso teko… Jei nepatirsi didelio pasiaukojimo ir sunkaus darbo, tavo raškomi vaisiai nebus tikri 😕 Regiono vadybininkai dirba kaip šnipai ar agentai: jų tikslas – surinkti kuo daugiau informacijos apie darbuotoją (jo pajėgumą pardavimuose, lojalumą, tarnystę, nuolankumą, socialinę padėtį, finansinį stabilumą). Tuomet žinai, kurį gali priversti dirbti non stop’u, kuris niekada nesiginčys ir neįrodinės savo teisių. O nepaklusniuosius privalu stebėti ir sudaryti kuo nepalankesnes darbo sąlygas. Gal tada susisgribs ir išeis savo noru laimės ieškoti kitur.
Dažno regiono vadovo tikslas – padėti vaistinėms siekti užsibrėžtų tikslų. Gal galėtumėte papasakoti, kaip tai darote? Teko girdėti įvairių patarimų, tokių kaip “Laikykite praviras duris, užeis daugiau žmonių” (nesvarbu, kad lauke per daug vėsu, kad atsidaryti duris, arba toks triukšmas sklinda nuo pagrindinės gatvės, kad negali susikalbėti), “Būtinai siūlykite vaistažoles, prie kiekvieno pirkinio”, “Jūsų vaistinei reikėtų prailginti darbo laiką, daugiau suprekiautumėte”, “Šį mėnesį vaistinėje bus atliekami cholesterolio matavimai, nepamirškite kiekvienam pasitikrinusiam įpiršti papildų”, “Jei neperka papildų, siūlykite kosmetiką” ir t.t. ir pan. Ar tai regiono vadovo pagalba vaistininkui? Yra tekę girdėti ir “aukso vertės” patarimų moteriškajam pradui: “Ištekėkit už turtingo vyro, kad jus išlaikytų”. Su visais šiais patarimais geriau jau netrukdytumėte dirbti. Arba, padirbėkite vieną mėnesį ranka rankon, koja kojon, kartu su mumis. Mes stovėsime šalia, stebėsime jūsų darbą, jūsų pastangas, dalinsime jums praktiškus patarimus, mokysime bendravimo ir kantrybės. Gal tada ir supratimas atsiras? O jei save atrasite iš naujo, pavyzdžiui, pardavinėjant dažus plaukams?
Puikus pasiūlymas
Nuosava vaistinė! Koks vaistininkas apie tai nepasvajojo nors kartelį? Ne vienas tokią svajonę pavertė kūnu. Džiaugiuosi, jei ir po šiai dienai jam sekasi kovoti nelygioje kovoje su penkiagalviu drakonu. Deja, bet blogų patirčių žinau žymiai daugiau. Ne viena privati vaistinė buvo priversta užsidaryti, nes šalia, priešais ar net tame pačiame prekybos centre atsidarė tinklinė vaistinė. Kas dirbo ar dirba, tas žino, kokiomis sąlygomis vaistus gali užsakinėti privačių vaistinių savininkai ir tinklinės vaistinės. Apie kokią švarią konkurenciją galima kalbėti, jei tie patys LR įstatymai atima tokią teisę iš sąžiningų piliečių? Sveikatos ministerijai nerūpi, kad vienu adresu registruojamos kelios skirtingų dalyvių vaistinės, niekas dabar jau neskaičiuoja, kiek gyventojų yra tam tikroje zonoje ir kiek vaistinių reikia tokiai populiacijai. Takus į reikiamą vietą visada lengviau praminti didmenininkams nei pavieniams privačių vaistinių savininkams…
Nereikia pamiršti ir tai, kad didieji vaistinių tinklai turi savo vaistų tiekėjus, todėl labai paprasta “sukurti” vaisto deficitą ir jį tiekti tik savo vaistinių tinklui, na dar gal su kitu didmenininku pasimainyti vienu kitu vaistu, o ką daryti privačioms? Kuo prekiauti? Vien citramono pardavimu vaistinė gyva nebus. Ji kitų veikėjų rankomis priversta užsidaryti arba parsiduoti…
Kita vertus, jei visi pasinaudos pasiūlymu ir atsidarinės individualias vaistines, kas tada dirbs jums? Nebijote, kad reikės mesti vadovo darbą ir pasiraitojus rankoves grįžti prie etikečių karpymo?
Vaistininko teisė
Farmacijos įstatymo 7 straipsnis skelbia vaistininko ir vaistininko padėjėjo teises ir pareigas.
Viena iš mūsų teisių – atsisakyti parduoti (išduoti) vaistinius preparatus, jeigu tai prieštarauja vaistininko ar vaistininko padėjėjo profesinės etikos principams. Ar dažnai tenka pasinaudoti šia teise?
Viena iš pareigų – laikytis vaistininko profesinės etikos principų. Liūdna, kad ne visada pavyksta…
Ko negalime daryti?
- Reklamuoti vaistinius preparatus, teikdami sveikatos priežiūros ar farmacines paslaugas
- Parduodant (išduodant) nereceptinius vaistinius preparatus, skatinti papildomai įsigyti analgetinių vaistinių preparatų (o ką daryti, kai asmeniniai pasiūlymai mirga nuo jų?)
“Tai visgi, kokia ta vaistininko teisė?”, klausia kolegė. Pati ir atsako: “Pareigų, taisyklių krūva, o teisė – privilegija vadintis vaistininku.”
Taip, tiesa, kad vaistininkai bijo. Bijo netekti darbo – vienintelio, kurį geriausiai išmano ir puikiai atlieka. Dauguma specialistų – kuklūs, tylūs, nekonfliktiški žmonės, kurie nuolankiai dirba ir taikstosi su neteisybe. Profsąjunga neprivers darbdavio pagarbiai elgtis, neišmokys etiketo taisyklių, neprivers mokėti padorią algą ir nesuteiks kasmetinių NORMALIŲ atostogų.
Visuomenėje klesti blogis, nes mums neužtenka drąsos pasakyti “Ne” 😕
O aš džiaugiuosi turėjusi galymybę sutikti tas „Eurovaistinės” reg.vadoves.Jų dėka nuleidau rankas ir išvykau dirbti bet ką…bet siekti savo tikslų.Dabar gyvenu oriai!Mano bosas klausia ar aš laiminga darbe,ką būtų galima padaryti,kad kolektyvas būtų laimingas?Man šokas-stoviu ir tyliu,nes būna ir taip!O reikėtų pamatyti darbuotojų atsidavimą ir našumą!
Džiaugiuosi už jus 🙂
Mielas anonime, smagu, kad įkvėpiau jus parašyti dar vieną straipsnį 🙂 Gal ne visiškai iki galo atlikote savo darbą, neišsiaiškinote, jog nesu vadybininkė, esu vaistininkė, ir abejoju, ar kas nors kada nors yra girdėję bent vieną mano skundą kaip blogai gyventi ir kaip sudėtinga dirbti šiais laikais. Be galo smagu, jog atsiranda vis daugiau žmonių, kurie turi kitą požiūrį į savo darbą, nevadina savęs pardavėjais ir kainų karpytojais, žinoma, kaip pats taip jautiesi, sunku turėti ir kitokį požiūrį. Juk pardavėjais niekas jūsų nelaiko, tik jūs patys galite sau tai įteigti. Kiekvienas geras vaistininkas, ar bet teisininkas, ar pardavėjas, ar visiškai nesvarbu kas, turi pagarbų požiūrį tai įmonei, kuriai dirba, savo kolegoms, nesvarbu kokiose pareigose jie dirba ir ypač SAU. Tokie vaistininkai padeda vieni kitiems, myli savo klientus ir savo darbą, neieško visur blogybių ir įtarimų, kad visi tik ir taikosi juos apgauti, jie be galo vertinami ir gerbiami. Kiekvienas darbuotojas, ne tik vaistininkas. Nesuprantu tiesiog, iš kur tiek pykčio jumyse, paprasčiausiai gaila, nes labai sunku gyventi ir dirbti su tokiu negatyvių požiūriu. Linkiu jums kuo didžiausios sėkmės ir tiesiog pabandyti padirbti su kitokiu požiūriu, manau jūsų dienos būtų tikrai linksmesnės. Kuo didžiausios sėkmės jums, ir nepykite ant kitą požiūrį turinčių 😉
Jokio pykčio nejaučiu, tik liūdesį, suvokiant į ką pavirto TIKROJI VAISTININKYSTĖ. O nuomonių visada buvo, yra ir bus įvairių. Tai džiugina 🙂
Nuosirdziai nesuprantu sito kolegu bedavojimo. Vaistines – verslas, kuriam taip pat svarbu pinigai. Esu jaunas, kai buvo daugiau privaciu vaistiniu, nei tinkliniu – dirbti neteko. Bet nuosirdziai netikiu, kad privaciai vaistinei pelnas nerupejo. Tokia nuomone turiu ne tik pasitelkes savo logika, bet ir paklauses vyresniuju kolegu, kurie kazkada turejo susikure darbo vieta. Man atrodo visiskai normalu, kad “ofisas” reikalauja, kad pacientui siulyti tai, kas duoda daugiau pelno. Tiek, kad pardavimus reikia generuoti proto ribose. Jei zmogui, kuris vartoja tiroksina, pasiulysi vartoti papildomai seleno ar tu jam pakenksi? Nemanau. Jei zmogui, kuris blogai miega ir praso, pamates reklama, valerijono, sukatzoles, apyniu ir melisos tableciu, pasiulysi isigyti valerijono su melatoninu vienoje tableteje ar tu jam pakenksi? Nemanau. Asmeniskai mano situacija, kad fiksuota atlyginima gaunu toki su kuriuo labai padoriai galiu gyventi. Nusiskundus, kad atsibodo dirbti savaitgaliais – gavau pasiulyma pereiti i kita vaistine, kuri dirba tik siokiadieniais. Buvo, kada skundziausi ir tuo, kad klientai atsibodo – pasiulymas eiti i FVV pareigas didesneje vaistineje, kur tektu maziau konsultuoti zmones. Busi lojalus tinklui – tinklas bus lojalus tau. Tik reikia atsirinkt, kuris tinklas labiau prie sirdies. Pasirinkimo yra. Del regiono vadovu – jei nepasieki keliamu reikalavimu, tai naivu tiketis, jog jis atvykes pagirs. Velgi asmeniskai mano vadovas, atsizvelgia i kiekviena mano issakyta pastaba ir duoda puikius argumentus kodel kaip kas vyksta, kurie yra logiskai pagristu pelno siekimu. Dar noreciau karta pasikartoti, kad vaistines – verslas. Ir visiskai pritariu tos vadybininkes palinkejimui – kad eikite kurkite savo imones, jei jums yra nepriimtina, tai ko reikalauja jusu darbdavys. Pareiga su kiekvieno tinklo keliamais reikalavimais galima tikrai suderinti.
VAISTINĖ – ne PARDUOTUVĖ 🙂
Jūs du tiesiog idealūs darbuotojai. Tik dar nesuvokiate, kad ta meilė be atsako. Jūs tik įrankis, o kai įrankis sugedęs jį visada reikia pakeisti. Ir visada tai tik verslas, nieko daugiau. Darbu nusivylę tie, kurie siekia daugiau, kurie mąsto plačiau, kurie tikrai myli farmacija ir neapsiriboja gamintojo konferencijoje įgytomis žiniomis ar darbdavio lozungais, nusivylę tie, kurie supranta, kad jų žinios neįvertintos. Šiandien vienintelis vertinimo kriterijus yra kiek pelno atnešat. Todėl į tuščią galvelę daug lengviau įdėti netikras vertybes.
SVEKI.Kai ateinu į „Maxima” ar į „Senukų”prekybos centrus ir pasiūlo kažkokią lydinčią prekią,tai yra priimtina,nes einu į parduotuvę ir pirkinių sąrašas ilgas.Ateidamas į vaistinę vizitas būna tikslingas ir čia siūlimai būna pertekliniai,kartais net įkyrūs ir kvaili.Gerai kad nepasiūlote tušinuko širdelės vietuoj viagros susikišai ir stovi,pigi prekė,pelnas didelis, o efektyvumas kaip nuo papildų.Labai gaila kai žmonės baigia universitetus,o įsidarbina pardavėjais,gal ne tą profesiją pasirinkot ?Kadangi matau jums nesvetimas lydinčių prekiu siūlimas,jums reitingai žmonėms minusas.Tikriausiai būnat nepatenkinti kai kokioj parduotuvėj jūsų artimiesiems pirkus keptuvę,pasiūlo tosterį kaip lydinčią prekę.Karo laive galeroje,irkluoja vergai.Bet ir jų tarpe yra keletas kuriems patinka toks darbas,kadangi juos kažkokiu būdu „supranta” atsžvelgia į jų”pageidavimus” prižiūrėtojai.SEKMĖS Sandra ir Dominykai
Na, paskaičius komentarų pasidaro aišku, jog nuomonių yra daug: vieni mano, jog vaistinė neturėtų tapti eiline „Maxima”, kadangi čia teikiamos ne maisto prekės, o sveikatos paslaugos, kiti galvoja, kad pelno didinimas nėra blogas dalykas ir mėgsta laidyti frazę „nepatinka? – durys atdaros”. Aš, vis dėlto, sutikčiau su autore, kad vaistinėje pirmiausia būtų tikslas padėti žmogui, o ne didinti pardavimus. Aš atėjęs pas gydytoją visada manau, jog jis man skirs tokį gydymą, kuris bus man geriausias, o ne vadovausis savo asmeniniais finansiniais interesais. Taip pat turėtų būti ir vaistinėse – aš vaistinėse tikiuosi gauti man naudingiausią pasiūlymą. Žinoma, jog farmacija yra verslas ir už ačiū nieks nieko nedaro, nes žmonėms, dirbantiems farmacijos sferoje, irgi reikia valgyti, tačiau vis vien manau vaistinėse šiais laikais trūksta žmogiškumo… Ačiū autorei už puikų straipsnį! Laukiu straipsnio apie antidepresantus 🙂