Ar jūs to norite? (kviečiu diskusijai)
Šiuo metu vaistininko vaidmuo kinta. Jis privalo rūpintis ne tik didesniu vaistinių preparatų asortimentu, ne tik tiesiog parduoti preparatą, bet pagrindinis jo darbo tikslas – didinti ligonio medikamentinio gydymo efektyvumą ir saugumą.
Dabar nemažai kalbama apie farmacinės paslaugos teikimą vaistinėje. Dauguma norėtų ateiti ne tik nusipirkti vaistų, bet ir pasitarti apie savo ligą, vaistų vartojimą, galbūt net pasiskiepyti.
Farmacinės rūpybos paslaugos pacientams Lietuvoje kol kas dar nėra tiekiamos. Bet, manau, kad ši paslauga artėja.
Vaistinių preparatų, kuriuose yra jodo, nerekomenduojama vartoti skydliaukės funkcijų sutrikimų turintiems ligoniams
Sučiulpus gydomųjų ledinukų ar čiulpiamųjų tablečių – nevalgyti ir negerti skysčių bent 15 min. Pasipurškus purškalu reikia palaikyti preparatą burnoje 3-5 min., iškart negerti jokių skysčių ir nevalgyti
Apie vaistus
Kokį vaistą pasirinkti – originalų ar pagal jį sukurtą analogą?
Visada norėjau rasti atsakymą į šį klausimą ir kaip specialistas, ir kaip vartotojas. Bet nei nemažas profesinis darbo stažas, nei daugybė išklausytų paskaitų, nei pašnekesiai su šia tema susijusiais atstovais nepadėjo rasti atsakymo į šį klausimą. Man taip pat teko išbandyti ir etinį, ir generinį vaistą. Teko patarti ir artimiems žmonėms, ką geriau rinktis. Manau, kad daug kas priklauso nuo situacijos. Jei susirgimas yra nedidelis, trumpalaikis, tai manau, kad nėra didelio skirtumo rinktis tarp lietuviško paracetamolio ir APAP. Bet jei gydymas trunka metų metus ar net visą gyvenimą, tada jau reikia susimąstyti.
ACC preparatai
Smagu, kad jau įpusėjo žiema, bet dar nejaučiam sergančiųjų antplūdžio:)
Tikriausiai, visi vartojate vitaminą C!
Bet jei užklups kosulys, siūlau atsargiau vartoti ACC preparatus, nes šis vaistas pasipildė naujom kontraindikacijom:
O buvo ir taip…
Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: „kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai„. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina „dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.