Man gerai
“Man gerai, man nieko netrūksta…
Man gerai…
Man yra gerai…
Man gerai, man nieko netrūksta…”
dainuoja ŽAS-ai savo vienoje dainoje.
Berašant paskutinį savo straipsnį tvirtai maniau, kad daugiau šia tema nerašysiu, nes kiek gi galima? Bet užteko pamatyti antradienio vakaro žinias ir perskaityti bėgančią eilutę ekrano apačioje: A. Veryga: “Vaistų tikrai netrūksta”, kaip pagalvojau: leisiu sau pafilosofuoti dar kartą, paskutinį 😀
Kadangi vaistų trūkumas nesumažėjo, o, atvirkščiai, padidėjo, labai pikta girdėti tokią iškreiptą ir tolimą nuo realybės ministro nuomonę. Šis absurdiškas sakinys parodo, kaip dirba SAM šutvė. Kitaip jos tikrai negalima vadinti, nes skleisti akivaizdų melą Lietuvos žmonėms gali tik kvailiai arba pasamdyti psichologai, kurie manipuliuoja žmonėmis, įteigdami, kad nėra jokios problemos, argi jūs nematote, kaip mes stengiamės dėl jūsų? Tokia skleidžiama “tiesa”, tikriausiai aptarta su viešųjų ryšių specialistais, kurie buvo pasamdyti, kad galėtų suvaldyti krizines situacijas, atseit, tai padės visuomenei iškomunikuoti ministerijos vykdomus darbus. Žinoma, jei ryškesnių darbų niekas neatliko, reikia bent parodyti, kad situacija yra valdoma. Panašu kaip Rusijoje: “viskas pas mus yra gerai, žmonės – laimingi, pensijos – normalios, badaujančių – nėra, žmonės – dirba, uždirba ir visai nesiveržia į užsienį”. Po truputį tuo pradedi tikėti, žiūrėk, ir gyvenimas gražesnis tampa 😀
Gal ir aš galėčiau tuo patikėti, tačiau kiekviena darbo diena atneša vis naujų išbandymų. Šiandien vaistinės dalinasi tarpusavyje ne vaistais retoms ar dažnoms ligoms gydyti (jų jau seniai nėra), tačiau ir visiškai niekuo ypatingais, netgi, nekompensuojamais vaistais. Daugelį vaistų, kurių nebuvo numatyta palikti kompensuojamų vaistų kainyne, stengėmės išparduoti ir daugiau jų neturėti arba turėti po kelias dėžutes, (pagal poreikį), kad žmonės neliktų be savo nuolatinių vaistų. Tačiau dabartinis chaosas atvėrė dar kitus skaudulius. Pasirodo, pradėjo trūkti ne tik kompensuojamų vaistų, tačiau ir tų, kurie buvo pasmerkti išnykimui. Vieni ligoniai, negaudami kompensuojamųjų vaistų, pirko už savo pinigus be kompensacijos, kiti gi, nusprendė nekeisti savo paskirto gydymo ir liko prie įprastinių, todėl taip pat pirko už pilną kainą. Todėl dar kartą galima užduoti klausimą gerbiamam ministrui: “Tai kas išlošė iš naujos vaistų reformos? Kas sutaupė pinigų dėl vaistų atpigimo? Kas liko patenkintas nauju kompensuojamųjų vaistų sąrašu?” Atsakymas šiai dienai yra vienas, kurį visi mes žinome.