Ko nesuspėjame pasakyti vaistinėje 
0Akcija „Darom”
Šiandien į vaistinę diedukas vėl atnešė krūvą iš galiojimo einančių vaistų ir papildų. Papildų mes galėtume nepriimti, bet negi dabar atrinkinėsi iš kelių kilogramų šiukšlių (tikra to žodžio prasme) ir aiškinsi, ką jam galima nešti, o ko nereikėtų 🙂
Tai va, žinokite, kad tokių diedukų ir močiučių į vaistinę ateina ne vienas ir ne du. Tai ne bėda. Atvirkščiai, reikia džiaugtis, kad žmonės yra sąmojingi ir galvojantys. Smagu, kad jie viso to šlamšto neišmeta į konteinerius, kur kuičiasi benamiai. Taip išvengiame rimtesnių pavojų. Aišku, benamis gal ir apsidžiaugtų, nurijęs kokią Relanium ar Clonazepama, ar Xanax tabletę, nesvarbu, kad ji ir negaliojanti. Manau, kad kažkiek vistiek suveiktų ir nors pusdieniui žmogus negalvotų apie savo liūdną gyvenimą, kurį jis pats susikūrė arba kažkas jam „padėjo”.
Raukšlės yra neišvengiama natūralaus senėjimo dalis. Tačiau atsakingai elgiantis, galima sumažinti odoje paliktas metų žymes.
Buvo vasara. Sėdėjau kažkokiam seminare, klausiausi lektoriaus pasakojimo ir žvalgiausi po susirinkusią publiką. Kelios eilės prieš mane sėdėjo mergina. Ji buvo išsispyrusi iš batelių kojas ir mosikavo jomis tai į apačią, tai į viršų, žodžiu, vėdinosi. Mano žvilgsnis sustojo ties jos padais. Jie buvo baisūs: sutrūkę, juodi (gal purvini, o gal jau smarkiai pažeisti), tiesiog vaizdas buvo atstumiantis. Svarbiausia, kad ji – vaistininkė. Tie padai, kulnai dar dabar man stovi prieš akis.