Vaistininko užrašai

Kodėl klientai moja ranka, kai jiems pasiūlai eiti pas gydytoją?

Vidutinio amžiaus moteriškė, kuriai kažkada buvo nustatyta depresija, geria kelių rūšių antidepresantus. Pati nieko bendra su medicina neturinti, ji vartoja viską, ką jai paskiria šeimos gydytoja. Pas psichiatrą ji apsilankė tik kartą, kai reikėjo patvirtinti diagnozę. Vaistus pacientė vartoja seniai, daugiau nei dešimtmetį. Kai paklausiu, ar padeda, atsako “Ką aš žinau? Gal padeda. Nors nesijaučiu gerai, bet kas žino, kaip būtų, jei visai negerčiau…” Anksčiau vaistus rašė kompensuojamų vaistų pase (popierinėje knygelėje), dabar jau antri metai rašomi elektroniniai receptai. Naujovė (e-receptas) sunkiai skynėsi kelią, tačiau pastaruoju metu, atrodo, įsitvirtino stipriai. Netikėtai užklupusi pandemija tą tik patvirtino. Patogu ir saugu gydytojams, pacientams. Bet ar sveika? Taigi, minėtoji depresuota pacientė skambina telefonu dėl vaistų rašymo. Atsiliepia gydytojos seselė:

– Laba diena, man baigiasi vaistai.

– Sakykite vardą, pavardę, pažiūrėsiu.

– A. Š.

– Tai matau, kad čia jums buvo anksčiau išrašyti trys vaistai. Kokių dabar reikia?

– ??? Aš juk ne gydytoja, nežinau.

– Tai sakykite, ar visus tris rašyti, ar kažkurių neimsite? Ir kuriam laikotarpiui – mėnesiui ar trims?

– Tai gal man reikėtų apsilankyti pas gydytoją?

– O tai blogai jaučiatės?

Va taip pas mus gydomi ligoniai. Nuo depresijos. Keisti klausimai. Kiek žinau, depresija – rimta liga, reikalaujanti nuolatinio stebėjimo. Tikiu, kad ne visi ligoniai susiduria su tokiu abejingumu: nereikia nei susitikti su pacientu, nei apie jo būklę (pablogėjusią ar stabilizavusią) pasikalbėti… Ir vaistus ligonis pats sau pasikoreguoja – susimažina, pasididina… Žodžiu, pats sau gydytojas. Ir ši moteris pasisakė, kad vienus vaistus nusprendė nutraukti pati, todėl šį kartą išrašyti tik du. Beje, ne vienas klientas, užsukęs į vaistinę, pasidalina savo įspūdžiais, patirtais gydytojo kabinete – dažnas girdi klausimą  “Tai ką jums išrašyti?” Dabar, kai ne taip paprasta patekti pas šeimos gydytoją fiziškai, receptus rašo ne gydytojai, bet seselės. Puiku, kad jos nuima nemažą krūvį nuo gydytojo, tačiau nėra gerai, kai ligonio savijautos stebėjimas visiškai persikelia į elektroninę erdvę:

– Man 500 anglies tablečių.

– Ar tikrai jums reikia tiek daug? 

– Taip, taip, reikia. Ne man. Arkliui.

😀

– Man myžiaus.

Va čia tai jau bus, mintyse pagalvojau. Viską perkračiau galvoje, ką galėčiau tokiam atvejui pasiūlyti, bet ką čia siūlysi, jei niekas neaišku 🤔, todėl bandau tikslintis:

– Nuo miežio?

– Ne. Ar aš sakiau, kad nuo miežio?

– Ne, bet galvojau, kad pataikysiu. Indelį šlapimo tyrimams?

– Ne.

Matau, kaip pirkėjas kaifuoja nuo mano spėlionių ir džiaugiasi ekspromtu susikurta pramoga, todėl bandau jo nenuvilti – protų mūšis tai protų mūšis 🤯 Be to, ir žmonių vaistinėje daugiau nėra, taigi, žaidžiame toliau:

– Anyžių arbatos? Saldainių su anyžiais?

– Net nepanašu.

Bandau prisiminti visas pakuotes, ant kurių nupaišytas sysiojantis žmogeliukas. Bet niekas nepakliūva po akim 😕, todėl šaudau toliau:

– Šlapimą varančių preparatų? Problemos su šlapimo takais?

– Ne, su šiuo reikalu viskas gerai. Greičiau jau su virškinimu problemos.

– Hmm, tai gal Mezymo?

– Bingo! Pagaliau pataikėt!

Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu 😮, bet nutariu įtraukti šį naujadarą į savo užrašus…

Dešimtas hemorojaus lygis…

Neseniai pažiūrėjau italų detektyvinį serialą, kuriame vieno kriminalistikos skyriaus komisaras nemalonius ir bjaurius gyvenimo įvykius vertina pagal savo sudarytą skalę – taip vadinamą hemorojaus skalę. Beje, visi tie nemalonūs įvykiai kažkodėl pradedami fiksuoti nuo  šeštojo lygio. Vėliau supratau, kad užtenka ir tiek. Skalė baigiasi ties dešimtuoju hemorojaus lygiu. Kaip žinia, šnekamojoje kalboje ištartas teiginys „Na, ir įsigijau hemorojų„ nebūtinai reiškia, kad jūs jį tikrai staiga atradot anoj vietoj 🤭 Kartais taip sakoma, kai užklumpa rūpesčiai ar nemalonumai. Nusikaltimo vietoje aptikus lavoną, komisaras tardavo: Dešimtas hemorojaus lygis. Ir visi skyriuje žinojo, kad lengva nebus. Jeigu uždarytas tabako kioskas, hemorojaus lygis nukrisdavo iki šešto. Pamažu visi skyriaus darbuotojai įsitraukė į šį smagų hemorojinių lygių nustatymą, todėl buvo pastatyta rašymo lenta, kurioje atsirasdavo vis daugiau įrašų, pvz., vienas seniausių skyriaus darbuotojų įrašė Senatvė, atmintis, nejudrumas – 8 hemorojaus lygis 📈

Bežiūrint filmą, nė nepajutau, kaip mintyse pradėjau ir aš dėlioti tuos hemorojinius lygius 🥼

“Dešimtas hemorojaus lygis – slapto pirkėjo ir regiono vadovo apsilankymas vaistinėje”, – daug nemąstant įvertinau aš. Prie šio lygio galėčiau pripliusuoti ir nuolatinius aukščiausios valdžios nurodymus ir mokymus, kaip turi dirbti. Gal tai galima būtų perkelti ir į aštuntą lygį, jei DIDIEJI MOKYTOJAI būtų farmacijos specialistai. Tačiau kai tave pardavinėti vaistus moko visi kiti, tik ne farmacininkai, lygis kyla iki aukščiausio 🎢 Tokiam pačiam hemorojui reikia priskirti ir privalomą vaistinėje turėti būtinąjį sąrašą bei pirmo paskyrimo vaistus, kurių tarpe – daugiau šlamšto nei vaistų 🤨 

– Man reikėtų kokių nors raminančių vaistų.

– Ar nuo streso, ar užmigti negalite?

– Nu suprantate, pas mane paskutiniu metu ranka kyla greičiau nei mintis galvoje 👊

Senjorų pašnekesiai:

– Nesuprantu, gyvenam mes čia ar vargstam?,- susimąstė į vaistinę užsukęs pagyvenęs klientas, kuris nebuvo įleistas į parduotuvę be vienkartinės kaukės.

– Ai, gyvenimas šioks ar kitoks, vis tiek  mirtį visada atneša,- “paguodė” kita klientė.

– Nėra ko čia sriūbauti! Gimsti tik vieną sykį ir senatvės dusyk nesulauksi, todėl gyvenkite ir neverkšlenkite 🤨,- prie pokalbio prisijungia kita lankytoja.

– Koks čia gyvenimas? Pensijos- mažos, vaistai – brangūs…O norisi ir kąsnį skanesnį turėti, ir pasaulio pamatyti.

– Na, jeigu tik tiek, tai imi gaublį į rankas ir keliauji po pasaulį nemokamai 😀

Vasara įsibėgėja, daugeliui atėjo ilgai lauktos atostogos, orai leidžia mėgautis atviromis erdvėmis, o aptramdytas virusas po truputį sugrąžina ir į uždaras erdves. Tiesa, vaistinės atviros buvo nuolat – ir įtampos pilnomis žiemos dienomis, ir šalto pavasario metu, todėl žmonių stygiumi nesiskundėme. Pastaruoju metu lankytojų vaistinėse ženkliai sumažėję, ir tai džiugina (aišku, ne visus). Nors, neseniai teko važiuoti vakare (po 22 val.) pro vieną budinčią vaistinę, tai nustebino nemenka eilutė pirkėjų – lauke laukė apie 8 žmonės, ir viduje kelis užfiksavau. Na, kaip tokiu metu, tai, sakyčiau nemažai, tačiau įvertinus laukiančiųjų amžių (~ 25 metai), gal ir nieko ypatingo. Ko jiems dienos metu su senjorais glaustytis ir laukti, kol kiekvienas išpasakos viso gyvenimo istoriją 🤦‍♀️🤦‍♂️ Aišku, dabar glaustytis netenka, nes reikia laikytis saugaus atstumo, kita vertus, kiekvienas savaip supranta tą saugų atstumą 🤭 Beje, ilgą laiką sunkiai sprendžiama problema vaistinėse buvo – konfidencialumo užtikrinimas. Vaistinės turėjo užklijuotas juostas Laukti čia, kurios nuo kasos buvo nutolusios kelis metrus. Vieni tų juostų nematydavo, kiti – ignoruodavo, tretiems viską girdėti buvo būtina, todėl ženklų niekas nepaisė. Dabar gi, dažna vaistinė vis dar laikosi karantino sąlygų ir įsileidžia tik po vieną lankytoją, kitose – patys lankytojai nesiveržia ir kantriai laukia už durų. Taigi, konfidencialumas garantuotas. Tačiau dabar išryškėjo kita problema – kai lankytojui niekas nelipa ant galvos ir nebaksnoja į petį (gi visi laukia už durų 😂), jis neskubėdamas, su atodūsiais ir kitomis išraiškos priemonėmis dalinasi savo vargais ir džiaugsmais. Ir kur jam skubėti, jeigu vaistinėje daugiau nieko nėra, išskyrus jį ir patį vaistininką? O ir vaistininkas , greičiausiai, neturi ką veikti, todėl jį reikia užimti ir neleisti nuobodžiauti. Ir nors už lango matosi, kaip ilgėja laukiančiųjų eilutė, lankytojo nenutrauksi – jie visi mums vienodai svarbūs. Tačiau ne visi tokie kantrūs. Vienas vyras, netekęs kantrybės įkiša galvą į vaistinę ir garsiai klausia:

…Buvo naktys  švento Jono,

Laužai degė paupy,

Buvo linksma ir malonu

Pirmą meilę prisimint…

Manoma, kad Joninių naktį žydi papartis. Liaudis, pripratusi prie įvairiausių gamtos apraiškų, pažindama savo aplinkos augmeniją, žinojo, jog visi augalai prasideda iš sėklos. Tačiau papartis – kitas reikalas 🙂 Augalas vešlus, žalias, augantis visur – ir miškuose, ir drėgnose pievose, žydi pačiu magiškiausiu metų laiku – Šv. Jono naktį. Jis žydi tik akimirką, tačiau net ir tą akimirką žmogaus dėmesį nuo šio stebuklingo reginio bando atitraukti įvairios baidyklės ar raganos. Matyt, joms visada tai pavyksta puikiai, nes žmogus taip ir neranda to paparčio žiedo…

Vidurvasaris – laikas, kai Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Tada būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 20-23 dienomis, Pietų pusrutulyje – gruodžio 20-23 dienomis. Daugelyje pasaulio kultūrų vidurvasaris pažymimas šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad ta naktis yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių. Ką gi, tereikia sulaukti tos stebuklingos Joninių nakties ir surasti tą sunkiai surandamą paparčio žiedą 🌸🌼🌺🌿, simbolizuojantį didžiausių svajonių išsipildymą bei laimės ir išminties įsikūnijimą. O jį suradus belieka tik sugalvoti daug gerų norų, na, kad ir tokių žemiškų ir paprastų:

Vakcinų ar žmonių Lietuvoje yra per daug?,- iškilo man toks klausimas, perskaičius viename Lietuvos dienraštyje BNS pateiktą informaciją, kad išpilama vis daugiau vakcinų. Kaip teigia Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas, per savaitę išpilamų vakcinų nuo koronaviruso kiekiai pastaruoju metu išaugo tris ar keturis kartus. Skaitau ir negaliu patikėti 😮Ta pati ministerija, su Vyriausybe priešakyje trimituoja, kad reikia kuo greičiau ir kuo platesniu mastu išplėtoti vakcinaciją vaistinėse, nes vakcinavimo tempai kelia nerimą. Ir kone tą pačią dieną skaitau, kad vakcinos išpilamos, nes neatvyksta skiepijimuisi žmonės 🤦‍♂️🤦‍♀️

Balandžio mėnesį per savaitę buvo išpilamų 10-20 vakcinų dozių, gegužę – 50-60, o per pirmą birželio savaitę – 239 dozės! Pasak ministerijos atstovo, išaugę išpilamų vakcinų kiekiai yra susiję su masine vakcinacija ir plačiu vakcinų prieinamumu. Tai jeigu klerkai užsimojo vakcinaciją papildomai perkelti dar ir į vaistines, kiek nepanaudotų vakcinų dozių išpilsime tuomet?

Leiskite paklausti “protingų” ponių ir ponų, bergždžiai metus laiko trinančių užpakalius, kaip jų manymu vaistinės išgelbės tautą, perimdamos skiepijimo centrų funkcijas? Į vakcinacijos centrus kviečiami tūkstančiai gyventojų, deja ir tai nepadeda sunaudoti visų paruoštų dozių, tačiau vaistinės sugebės per dieną paskiepyti visus norinčius (?!), nes, pasirodo, tik joms pavyks įkalbėti, prisikviesti gyventojus masinei vakcinacijai (gal krautuvininkai mus įpareigos eiti į gatves ir už rankos vestis į vaistinę skiepyti?). Nes vaistinės žymiai geriau pasiruošę nei poliklinikos ar dideli centrai –  pas mus paskiepytieji galės glaudžiai susėdę šalia vienas kito po skiepo 15 min praleisti vaistinės patalpoje kartu su kitais pirkėjais ir darbuotojais 🤭 ir taip pasidalinti vieni su kitais vargais, džiaugsmais ir rūpesčiais, o gal ir bakterijomis bei virusais 🦠