Vaistininko užrašai

Tikriausiai šiandien visi laukė ateinant antros COVID-19 bangos, tačiau nei vienas nesitikėjo, kad ta banga bus ne virusinė, o vandeninė 🌊 Na, mes taip pat vaistinėse laukėm tos antros bangos, bet irgi – ne vandeninės 💦: kaupėm kaukių, pirštinių ir kitų pastaruoju metu populiarių prekių asortimentą, raminom savo klientus, kad prekių turime pakankamai, net įvairaus dizaino ir spalvų 🌈, todėl galėsim priderinti prie aprangos ar gyvenimo būdo… Įtikinėjom, kad atlaikę pirmą bangą, atsilaikysime ir prieš antrą, jeigu tik ji bus.

Ir staiga ji smogė visu smarkumu, tik šį kartą – ne oro lašeliniu būdu, bet cunamio pavidalu ir buvo  tokia galinga, kad per akimirką išguldė milijonus žmonių…duomenų. Iš pirmo žvilgsnio, viskas neatrodė taip rimta. Kol ligoniai nepradėjo plūsti į gydymo įstaigas ir vaistines. 

– Man išrašytas siuntimas.

– Nematau jokio siuntimo.

– Tai akis prasitrinkite, kad geriau matytumėte!

***

– Aš tyrimui atvykau.

– Nepriimsim, nes gydytoja siuntimo neparašė.

– Neparašė, ar nematote?

– Važiuokit ir aiškinkitės su ja.

– Gydytoja, man nedaro tyrimo, nes sako, kad siuntimas neišrašytas.

– Jei žadėjau, vadinasi, išrašiau.

– Tai pažiūrėkite.

– Neturiu laiko čia kiekvienam žiūrėti, registruokitės.

***

– Jei namie įsijungsiu ventiliatorių, kiek procentaliai jis man gali išdžiovinti odą?, – klausia jaunas vyras, atėjęs į vaistinę.

Hmmm🤔, nesprendėme mes universitete tokių uždavinių ir triskaitę taisyklę naudojome tik chemijos laboratoriniuose darbuose, tačiau išeiti gyvenimo mokslai padeda nesuklupti kasdieniame darbe:

– Priklauso nuo to, kiek procentaliai ilgai ir kaip arti planuojate prie jo būti, – atsakau jam ir liekame abu patenkinti 😀, išsprendę dienos problemą.

Nemokami vaistai

Įsibėgėjo antra savaitė, kai vaistus daugelis senjorų gauna nemokamai. Kaip ir tikėjomės, nesklandumų neišvengta. Tai natūralu, nes visą procesą kontroliuoja naujosios technologijos, o jos, kaip žinia, nėra tobulos. Deja, klientai galvoja, kad netobuli esame mes, nes buvo atvejų, kai, nors ir priklausė nemokami vaistai, už juos teko mokėti arba laukti (nežinia kiek), kol sistema bus sustyguota ir veiks nepriekaištingai. Vienas pirkėjas atvažiavo iš kitame miesto gale esančios vaistinės, nes ten dirbanti vaistininkė už jo NEMOKAMUS vaistus norėjo nuplėšti 1,03 EUR! Bandau paaiškinti, kad nauja tvarka skaičiuoja pirmas dienas ir ne visur viskas einasi kaip iš pypkės, bet jis atšauna, kad mažiau čia dūminčiau ir greičiau žiūrėčiau į kompiuterį 🤨 Na, mano kompiuteris rodo, kad galiu išduoti vaistus nemokamai, todėl su piliečiu išsiskiriame draugiškai. Tačiau širdyje jis vis tiek liko “apgautas” anos vaistininkės, ir įtikinti jį, kad kalta aplinka, o ne vaistininkė, man nepavyko 😕 O gaila, nes rytoj aš galiu būti TAS blogas žmogus, kuris nori nuplėšti 1,03 EUR… 

KANTRYBĖS, KANTRYBĖS, KANTRYBĖS, kartoju sau kasdien ir mintyse linkiu to visiems, nes kantrybė – tai vertybė, kurioje slypi daug PALAUK! 

Kiti vaistai

– Man reikia kelių švirkštų insulino.

– Man reikia recepto.

– O aš neturiu recepto. Aš pirksiu už grynus, nes pritrūkau, o pas gydytoją sunku patekti dabar.

– Duokite dokumentą, kad pažiūrėčiau, ką vartojate.

– Ne, ne, ne. Aš gi jums sakau, kad noriu nusipirkti tik kelis švirkštus.

– Ne, ne, ne, aš negaliu šiaip sau prekiauti receptiniais vaistais.

– Neišsisukinėkite čia, gerai?!

– ??? Tai jūs neišsisukinėkite. Aš nežinau, ką ruošiatės daryti su tuo insulinu, gal kokią šunybę iškrėsite sau ar kitam. O aiškintis, kaip visada, teks vaistininkui.

Laimės valandos, senjorų dienos ar kitaip pavadintas stebuklingas metas, kai vaistai ir kitos prekės parduodamos pusvelčiui (bent taip jau atrodo iš reklamų 🙂) į vaistines privilioja daugiau žmonių, todėl vienu metu išsirikiuoja pirkėjų eilė. Ne visi jų turi laiko ar kantrybės laukti, todėl kartais pasigirsta ir toks pageidavimas:

– Kiek galima laukti? Pakvieskite daugiau pardavėjų!

Visiškai nestebina toks kreipinys, nes jį girdime gana dažnai, o ir vaistinė dabar gerokai praplėtusi savo asortimentą ir funkcijas, todėl ne visada žmogus ir susigaudo, ką jis čia gali nusipirkti, ir ko negali 😉 Ir tikrai, virš įėjimo į vaistinę galėtų kabėti šviečianti reklama su bėgančia eilute: KOSMETIKOS SALONAS * STATYBINĖS MEDŽIAGOS * SVEIKUOLIAI * SODUI IR DARŽUI * TEIKIAME DAUGINIMO – KOPIJAVIMO PASLAUGAS * SMULKŪS TECHNINIAI DARBAI  ir taip toliau, ir panašiai 😀

Ne vienoje vaistinėje yra platus kosmetikos pasirinkimas. Kaip ir daugelyje kosmetikos parduotuvių, norimą prekę galima išbandyti. O tai labai praverčia gavus netikėtą pasiūlymą susitikti ir nesant galimybių grįžti pasigrąžinti į namus. Tuomet vaistinė apie viską pagalvoja:

– Ar negalėtumėte man parinkti lūpdažį prie suknelės? Aš dabar nepirksiu, bet pasiūlykit kokį vieną kitą pasibandyti… Ir tušą akims…Gal turite mėlynos spalvos? O lako nagams pasibandymui neturite, reikia pirkti? Ir dar norėjau paprašyti kvepalų, tik gaivesnių. Ne, nepirksiu dabar, reikia, kad nusistovėtų kvapas, gal rytoj jau nepatiks…

Prieš veliantis į tokias diskusijas, noriu pabrėžti, kad neturiu nuomonės šiuo klausimu. Jeigu be jokių išvedžiojimų reikėtų atsakyti į kelis klausimus, tai mano atsakymai būtų konkretūs:

Ar Lietuvai reikia naujų vaistinių?

Mano atsakymas – ne.

Ar norėčiau dirbti valstybinėje vaistinėje?

Mano atsakymas – taip 😀

Bet mano šiandienos rašinys – ne apie tai, ar reikia, ar nereikia. Labiau norėčiau pasigilinti į įvairių suinteresuotų grupių išsakytus argumentus su užslėptais  ir nebūtinai kilniais tikslais 🤨

“Ar mums tikrai reikia dar daugiau vaistinių ir dar valstybinių?”, – perskaičiau viename interneto portale. 

Tikriausiai, reikėtų atsakyti Ne, nes Lietuva ir taip turi vos ne tankiausią vaistinių tinklą tarp visų Europos Sąjungos šalių. Tačiau šis rodiklis, deja, neužtikrina atokiose Lietuvos vietose gyvenančių piliečių aprūpinimo vaistais. O jie taip pat serga. Serga ne tik sezoninėmis ligomis. Neaplenkia jų ir lėtinės, ūmios ar sunkios ligos. Ir kai staiga ar planuotai prireikia įsigyti tam tikrų vaistų, jie negali taip kaip didesniuose miestuose rinktis, į kokią vaistinę jiems keliauti ir kurį pavadinimą pasirinkti – BENU, Camelia, EURO, Gintarinė, Apotheca, Apotheka (taip taip, skiriasi viena raidė, bet tinklas jau kitas), Norfa… O gal kokią privačią individualią užsilikusią dar pavyks aptikti. Nemažai dar Lietuvoje yra tokių vietų, kur ši problema išlikusi. Didieji vaistinių tinklai viską kruopščiai apskaičiuoja, kur jiems apsimoka steigti naują vaistinę. Jei vieta buvo pasirinkta netinkamai ir vaistinė neneša planuoto pelno, ji, paprasčiausiai, yra uždaroma. Ir vėl desperatiškai ieškoma naujos vietos. Bet na nauja vieta tikrai nebus kažkokiame užkampyje. Ir tada supranti, kad tie vaistinių šūkiai “Mes rūpinamės jumis!”, “Jūs mums svarbiausi!”, “Jūsų sveikata mums svarbu” staiga netenka prasmės. Nes šiems verslo rykliams rūpi tik jūsų perkamoji galia 💶, o ten, kur jos nėra, nėra ir ryklių 🦈

“Didžiausia grėsmė išlikimui iškiltų toms vaistinėms, kurios šiuo metu veikia sveikatos priežiūros įstaigose ar prie jų”, – baiminasi vaistinių tinklams atstovaujanti suinteresuota grupė. O kai tie patys didieji tinklai kūrėsi šalia gydymo įstaigų, nors ten jau veikė privati nedidelė vaistinė, ar tuomet jie kėlė šį klausimą? Nė velnio. Jeigu šiems tinklams nors kiek būtų rūpėję kitos vaistinės išlikimas, ar dabar matytume šalia poliklinikos, ligoninės ar klinikų penkias – šešias vaistines? Kaip čia tada išeina? Kažkada įžengdami į jau užimtą zoną jie senbuviams grėsmės nekėlė, o dabar atsiradusi valstybinė vaistinė jau grasins jų išlikimui 🤔

Išvada būtų tokia: jeigu pacientų užtenka šešioms vaistinėms, tai septinta didelės įtakos nepadarys. Na, nebent ji pasiūlys labai geras kainas 😉 Beje, nereikėtų pamiršti ir nesenos istorijos, kai Gintarinė vaistinė, užsibuvusi vienoje Vilniaus poliklinikoje ir pasibaigus nuomos terminui buvo išprašoma lauk, tai padaryti atsisakė ištisus metus (nuoroda į straipsnį). Miesto savivaldybei prireikė kreiptis į teismą, kad iškeldintų šį verslo objektą. Toks elgesys puikiai įrodo, kad nei vienam rinkos dalyviui nerūpi kitų grėsmės, o apie sąžinei vietos iš viso nebelieka.

Nesvarbu, kad vaistų einamuoju momentu nereikia, visi keliai vis tiek veda į vaistinę 🙂 Daugelis nuolatinių klientų aplanko mus tik tam, kad įsitikintų, jog viskas mums gerai ir virusas mūsų nepaguldė. Taigi, ir kalbos dažnai pasisuka apie namus, vaikus, anūkus, gyvūnus, gyvenimą, ir labai retai – apie sveikatą.

Apie svajones

“Svajos ir sapnai… Tai ne man. Jie tik vaikams.” (Senjoras ~80 metų)

“Dabar labiausiai norėčiau jus nušauti.” (Pasipiktinęs vyras, negavęs reikiamų vaistų)

Apie valdžią

“Kaip jie man visi nusibodo – giriasi, dalina pažadus, meluoja ar gerokai pagražina tikrovę  – paprasčiau sakant, bezda per šilką.” (Senjoras ~70 metų)

“Tuos melagius tai tik tankiomis šukomis peršukuoti! Bet ir tai, klausimas, ar padės…” (~50 metų vyras)

“Tigrai dryžių juk nekeičia. Taip ir mūsų politikai – niekada nepasikeis.”  (~65 metų moteris)

“Melavo vienas šuo kadais,

Dabar meluoja jie šimtais.

Pasikeitė pasaulis visas,

Šunų visuos kampuos privisus.” (Nežinomas poetas)

Apie sveikatą

“Be klizmutės, be ricinos, be pagalbos medicinos 😊 Sureguliavau savo mitybą, tai ir viduriai susitvarkė, nereikia nei vaistų.” (~70 metų moteris)

“Kadangi vaistas – augalinis, poveikis bus ne toks greitas”,- įspėju klientę. “Tai nieko tokio, iki kol sukaks 100 metų, gal suveiks?”,- nenusiminusi tarė ji 😆

“Man anglinių tablečių…”

“O man kokių nors vaistų, kad smegenis praplėstų…”

“Cinarizino aktyvaus norėčiau…” (o tai reiškia, kad vaisto gamintojas yra Actavis 🙂)

“Gubedolienės ekstrakto…” (gudobelės ex.)

“Sauskelnių Tena mendis” (Tena Medium)

“Kiek kainuoja gemanotagenas?

Niekam, turbūt, nekyla klausimas, kurioje vietoje nuskambėjo šios unikalios frazės 🙂 Kad jos nenugultų tolimoj atminties kertelėj ir nebūtų užmirštos, po ranka visada turiu rašiklį, o kišenėje – popieriaus skiautę. Kol klientas dėsto savo auksines mintis, aš paslapčia jas užsirašinėju. Gal ir negražu taip elgtis, tačiau manau, kad šie išsireiškimai turi likti ateinančioms kartoms.

– Duokite man lipton.

– Vaistinė neprekiauja Lipton. Gal galiu kitų arbatų pasiūlyti? 

– Sakau gi, kad lipton man reikia! Ar neaiškiai pasakiau?!

– Tai ką jūs su ta Lipton darysite? Ką gydysite?

– Ką ką, kojas tepsiu.

– 🤔

Kaip paaiškėjo vėliau, lipton – tai Lioton (gelis kraujotakai gerinti, venoms, sumušimams).

– Turit Korvalolio?

– Taip. Kiek norėsite?

– O kiek kainuoja?

– 2,86 Eur.

– Jūs gal iš proto išsikraustėte! “Starka” pigiau, daugiau pas jus neateisiu.

Ir išbėgo klientas, spiegdamas kaip greitosios pagalbos automobilis 😮

Vaistinė – kaip indikatorius, patikimai ir greitai nustato ir pateikia mums informaciją, kuo žmonės šiuo metu gyvena, kaip jaučiasi ir dėl ko nerimauja.

Jeigu suaktyvėja priešparazitinių vaistų pardavimai, nesunku nuspėti apie darželiuose ir mokyklose siaučiančias utėles.

Jeigu be sustojimo varstomos vaistinės durys bei populiariųjų vaistų viršūnėje atsiranda tokie vaistai, kaip TheraFlu, Fervex ar Gripex, lauk gripo bangos.

Kada pasipila apsividuriavę ir vemiantys ligoniai, tampa aišku, kad kažkur tūno viruso židiniai. Ne korona 😀, kitokie, bet ne ką prastesniais pavadinimais, kaip antai – Roto, Noro ir kiti.

Jaučiame ir pirmuosius pavasario ženklus, kurie pasireiškia čiauduliu ir ašarojimu 😊

Taigi, apie suintensyvėjusias infekcijas ir ateinančius susirgimus, greičiau nei TV, mums praneša patys ligoniai 😷

Tačiau nelauktas ir neprašytas COVID-19 mums visiems tapo naujiena, neaprašyta jokiuose vadovėliuose ar ligų žinynuose – su labai įvairia simptomatika, kuri būdinga ir kitoms ligoms. Iš pradžių bijojome tik stipriai kosinčių ir karščiuojančių pacientų, vėliau gi, jau saugojomės ir praradusių gebėjimą uosti ir skanauti, taip pat sloguojančių, viduriuojančių ir visaip kitaip negaluojančių. Žodžiu, visi, kurie jautėsi kažkaip kitaip, neįprastai, galėjo sau paslapčia įtarti viruso tūnojimą savo organizme.

Dabar, kai karantino sąlygos švelnėja, atsirado nauja – išvarginta privalomos izoliacijos, žmonių grupė. Pagrindiniai negalavimai, kuriais skundžiasi vaistinės lankytojai – psichologinė/emocinė būsena, svorio padidėjimas, nemiga, akių problemos.

Nerimas, nemiga ir spalvotosios tabletės

Kaip niekada, žmonės pradėjo vartoti daug raminančių preparatų. Staiga pasikeitęs gyvenimas, pablogėjusi finansinė padėtis, galų gale priverstinis užsidarymas namuose ilgam laikui, pasėjo chaosą žmonių galvose. Nesugebėdami kontroliuoti savo emocijų, pilni baimių jie kreipiasi į gydytojus, prašydami tik vieno – recepto  stebuklingai piliulei. Tačiau ši piliulė problemos neišspręs, o ją tik atitolins. Konfliktai ir problemos išliks, tik jau nebetrukdys, nebejaudins. Tabletė veiks trumpai, vėliau reikės jau daugiau tablečių. Net nepastebėsi, kai malonus raminančių vaistų poveikis peraugs į potraukį, o gal net tikrą maniją. Tie vaistai perkelia žmones į tariamą rojų, kuriame nėra jokių problemų. Kasdienės raminamųjų dozės tampa įpročiu. Bandymai atprasti dažniausiai būna nesėkmingi, atsiranda labai nemalonių abstinencijos reiškinių. Nelaimėlis skundžiasi miego sutrikimais, jį kamuoja nerimas, baimė. Todėl jis vėl griebiasi šių vaistų, kad atsikratytų tų nemalonių reiškinių. Kokia išeitis iš užburto rato? Supratimas, kad šie vaistai neturėtų pakeisti nuodugnaus ir nuoširdaus pokalbio su gydytoju specialistu. Dažnas vizitą pas specialistą tolina, nes: “Man nereikia”, “Aš neturiu tam laiko”, “Nueisiu, bet ne dabar”…, bet pagrindinė priežastis, tikriausiai, “Nes gėda būti silpnam ir bejėgiam”. Beje, pokalbis yra vienas iš svarbiausių psichinių konfliktų sprendimo būdų. Raminamieji tik užmaskuoja tuos konfliktus, kurie tęsiasi toliau, tik žmogus jų nebejunta, todėl nebegali jų nagrinėti, analizuoti. O sugrįžimas į tikrovę atrodo toks nepakeliamas!